Š.m. rugsėjo 13 d. atlikta projekto metu įgyvendintų veiklų patikra, kurioje dalyvavo Baltijos jūros apsaugos fondo ekspertai Maya Miltell ir Thomas Winter, taip pat Lietuvos ornitologų draugijos specialistai Liutauras Raudonikis, Jūratė Sendžikaitė, Leonas Jarašius bei Eugenijus Drobelis. Patikros metu konstatuoti akivaizdūs teigiami pokyčiai – per visus tris projekto įgyvendinimo metus nematytai aukštas vandens lygis aukštapelkėje, vandeniu užpildyti sausinamieji grioviai, didelės patvankos ties užtvankomis. Visiems krito į akis, jog einant per aukštapelkės atvertą plynę, po kojomis, kiminuoise žliugsėjo vanduo – to niekada nebūdavo anksčiau. 

Klaipėdos ir Šilutės r. sandūroje esanti Svencelės pelkė – viena iš nedaugelio lagūninės kilmės pelkių Lietuvoje. XX amžiuje jos hidrologinis režimas buvo pažeistas, ją apjuosus sausinimo grioviais, dėl ko sutriko natūrali pelkės pusiausvyra ir jos gyvavimo procesai – atviruose pelkės plotuose įsitvirtino ir suvešėjo anksčiau jiems nebūdinga sumedėjusi augalija, keitėsi jos struktūra, dėl ko išnyko retos paukščių rūšys. Dalis pokyčių lieka nežinomi, nes trūksta duomenų apie ankstesniu laikotarpiu čia buvusias gamtines vertybes. Galiausiai, sausėjant pelkei padidėjo gaisrų pavojus, sausinimo kanalais organiniai nešmenys patenka į Kuršių marias (tiesiogiai arba per Vilhelmo kanalą), kas prisideda prie marių eutrofikacijos didėjimo. Belieka pasidžiaugti, kad Svencelės pelkės nespėta ‚įsisavinti‘ durpių gavybai, todėl ji nėra taip drastiškai pažeista kaip Aukštumalos ar Tyrų pelkės. Nors nedidele apimtimi durpių kasyba buvo pradėta ir Svencelės pietinėje dalyje. Tačiau, nors ir apsausinta, pelkė išsaugojo savo ypatybes su atvirais aukštapelkės plynės bei jose telkšančių ežerokšnių plotais. Todėl jai suteiktas valstybinio telmologinio, o vėliau ir buveinių apsaugai svarbios teritorijos (BAST) statusas.