Vytautą palydint…….

Neįprastai šaltą ir vėluojantį pavasarį, spėjęs tik trumpai pasidžiaugti sugrįžtančiais paukščiais, mus netikėtai paliko viena ryškiausių Lietuvos ornitologų pasaulio asmenybių – Vytautas Pareigis.

Vytautas Pareigis

Nors ir būdamas kuklus, tačiau trykštantis energija ir stebinantis savo žiniomis, Vytautas visada traukė ornitologus, kaip įdomus pašnekovas, įvairių veiklų bei projektų iniciatorius. Visi prisimins jo iniciatyva organizuotą paukščių žiedavimą voratinkliniais tinklais Juodkrantėje. Nors dažnai atrodydavo, kad Vytautas darbus spėja suorganizuoti pralenkdamas patį laiką, dar kirų stebėjimams jo surasdavo. Šie paukščiai po šeimos buvo jo antras gyvenimo džiaugsmas.

Paradoksalu, bet būtent kirų tyrimų metu nelemta gamtos išdaiga ir pasiglemžė visiems mums – Lietuvos ornitologams, draugams, artimiesiems ir daugeliui šalies gamtininkų – brangų žmogų. Prieš pat likimo paspęstas pinkles su artimaisiais ir kolegomis bendravęs Vytautas džiaugėsi savo stebėjimų rezultatais, kurie suteikė prasmingumo jo darbams. Toks jis ir išliks visų atmintyje: laimingas dėl paukščių ir šeimos, siekiantis visiems gerovės ir daugiau sužinoti apie paukščių, o ypač kirų, gyvenimą, galbūt svajojantis jį visiškai pažinti. Deja, gamta ne tik paslaptinga, bet ir klastinga. Šioje kovoje pralaimėjo Vytautas, bet tik trumpam. Liko, nors ir liūdinti, bet graži jo šeima, daugybė jo pasekėjų, kurie jį prisimins ne tik dėl paukščių, bet kaip visada geros ir pakilios nuotaikos, šmaikštų pašnekovą, negailintį profesinių bei „tėviškų“ pamokymų, be kurių niekas turbūt ir neįsivaizdavome Vytauto.

Toks Vytautas ir išliks mūsų atmintyje, kažkam širdies kampelyje….
Ornitologai jį VISADA prisimins stebėdami kirus, žieduotojai – lankydami paukščiams paspęstus „voratinklius“, o jo „darbdaviai“ – dar daugelį metų gaudami pranešimus apie Vytauto apžieduotus paukščius. Laikui bėgant šių paukščių mažės, jie taip pat trauksis iš mūsų pasaulio. Galbūt kitur Vytautas juos sutiks, galbūt TEN jis irgi suras džiaugsmą, kuris jį lydėjo ŽEMĖJE, galbūt TEN jam sutikti paukščiai atsakys į klausimus, kurie jam nedavė ramybės ČIA. Gaila, kad jis negalės savo „atradimais“ pasidalinti su mumis…

O gal kažkada ……..

O Lietuvoje, akivaizdu, kad liks kirų pažinimo spraga, kurią gali užpildyti tik jauni ir tokia pat energija trykštantys ornitologai. Buvo daug planų dėl kirų tyrimų, kurių Vytautas nespėjo realizuoti. Tikimės, kad atsiras jo pasekėjai, kurie TIKRAI nudžiugins Vytautą, nesvarbu kur jo siela bebūtų….
O mūsų visų ornitologų pareiga – visokeriopai paremti tokias iniciatyvas…….

P.s.
Vytauto žūties dieną Lietuvos ornitologų draugija gavo labai įdomų pranešimą apie vieno rudagalvio kiro gyvenimo istoriją (skaityti čia), kurią velionio duomenimis parengė Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija.
Manome, kad tai yra geriausias paminklas Vytauto atminčiai.
Ir jų dar bus ne vienas.

2008-10-25, Juodkrantė. Vytauto Pareigio nuotrauka

2013-04-10