Vieversio diena: žiema atnešė ne tik šalčius, bet ir retus svečius iš šiaurės
Vasario 24-ąją švenčiama Vieversio diena, skirta vienam ankstyviausių pavasario pranašų. Iš žiemaviečių sugrįžtantis vieversys nuo seno laikomas atbundančios gamtos ir šviesėjančių dienų simboliu.
Ši žiema, pasižymėjusi ilgai trunkančiais ir stipriais šalčiais, buvo sudėtinga ne tik žmonėms, bet ir paukščiams. Lietuvos ornitologų draugija ne kartą ragino visuomenę prisidėti prie paukščių globos, lesinti juos ir padėti išgyventi atšiauriomis sąlygomis.
Vis dėlto šalčiai pateikė ir netikėtumų, sausio ir vasario mėn. Kėdainių, Jonavos ir Kauno rajonuose užfiksuoti reti svečiai iš šiaurės, raguotieji vieversiai (Eremophila alpestris). Šie paukščiai peri tundroje, todėl jų pasirodymas Lietuvoje – išskirtinis įvykis.
Mums geriau pažįstami ir įprasti dirviniai vieversiai (Alauda arvensis), kurių giesmės pavasarį skamba Lietuvos laukuose, šiemet buvo stebėti po vieną individą dar sausio mėnesį Jonavos raj. Ir Šventojoje. Tikėtina, kad tai buvo peržiemoti pasilikę paukščiai, o gausesnių jų būrių tikimasi sulaukti atšilus orams.
Vieversio giesmė vis tyliau skamba: ar ją dar girdėsime ateityje?
Vieversys daugelį amžių buvo pavasario simbolis, kurio giesmė skelbė naują gamtos ciklą. Šiandien tas balsas silpsta – ir kartu siunčia aiškų signalą apie prastėjančią gamtos būklę.
Lietuvos ornitologų draugija nuo 1994 metų stebi įprastų kaimo kraštovaizdžio paukščių populiacijas. Tarp 14 tiriamų rūšių – ir dirvinis vieversys. Naujausi duomenys rodo nerimą keliančią tendenciją: per 2000–2025 metus šių paukščių Lietuvoje sumažėjo beveik perpus. Vidutiniškai jų kasmet netenkame po 2,1 proc.
Kas nutiko paukščiui, kurio giesmė kadaise buvo neatsiejama pavasario dalis?
Pasak Lietuvos ornitologų draugijos vyr. biologo eksperto Gintaro Riaubos, pagrindinės nykimo priežastys slypi intensyvėjančiame žemės ūkyje. Ariamuose laukuose vieversiams vis sunkiau rasti maisto. Insekticidai ir herbicidai veikia tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai, o gausiai tręšiami ir tankūs javų pasėliai tampa tiesiog netinkami perėti.
Didelių pievų ir ganyklų mažėja, jos užleidžia vietą ariamoms žemėms. Nors dirviniai vieversiai bando prisitaikyti ir perėti laukuose, pavasariniai žemės ūkio darbai dažnai sunaikina pirmuosius lizdus. Mažiau išgyvenusių jauniklių reiškia vieną, populiacija nebespėja atsikurti. Panaši situacija fiksuojama ir daugelyje Europos šalių.
Taip pat, intensyviai naudojami pesticidai ir alinamas dirvožemis mažina bestuburių gausą, o būtent jie yra pagrindinis vieversių ir daugelio kitų agrarinio kraštovaizdžio paukščių maistas. Kai trūksta maisto, paukščiai išaugina mažiau jauniklių.
Kyla natūralus klausimas: ar dirvinis vieversys, įprastas mūsų šalies paukštis, išliks ateityje? Tai priklauso tik nuo mūsų veiksmų: ar toliau plėsime intensyviai dirbamus laukus pievų ir ganyklų sąskaita, gausiai naudodami pesticidus bei chemines trąšas? Ar vis dėlto rinksimės tvaresnį, subalansuotą ūkininkavimą, leidžiantį išsaugoti ne tik derlių, bet ir gyvybę laukuose?
2026-02-24