birdlife.lt - Mes dirbame paukščiams ir žmonėms
birdlife.lt - Mes dirbame paukščiams ir žmonėms
Sausio 29 - 31 dieną dalyvauk paukščių skaičiavimo akcijoje „Paukščiai prie mano namų“
Šių metų sausio 29-31 dienomis (penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį) Lietuvos ornitologų draugija rengia akciją „Paukščiai prie mano namų“, kurioje gali dalyvauti visi gamtai ir paukščiams neabejingi žmonės. Tikimės, kad tai taps tradiciniu kasmet organizuojamu žmogaus kaimynystėje žiemojančių paukščių surašymo renginiu, kurio metu surinkti duomenys leis įvertinti atskirų paukščių rūšių skaičiaus kaitą, o visuomenei suteiks galimybę stebėti sparnuočių gyvenimą ir geriau pažinti mūsų krašte žiemojančius paukščius. Šiais metais (2021) akcija skaičiuoja penktus metus.
Didžiojoje Britanijoje šios apskaitos šiais metais skaičiuos jau net 42 metus, o jose kasmet dalyvauja apie 0,5 milijono šios šalies gyventojų. Tai didžiausias tokio pobūdžio renginys, kurio metu surinkti duomenys panaudojami paukščių populiacijų gausos pokyčiams stebėti. Panašios sodybose besilankančių paukščių apskaitos vykdomos daugelyje Europos valstybių, JAV ir Kanadoje. Tai populiarus ir žmonių labai mėgiamas renginys, kurio metu žmonės savo malonumui praleidžia vieną valandą stebėdami ir skaičiuodami savo gyvenamoje aplinkoje besilankančius paukščius, tuo pačiu geriau pažindami mus supančią aplinką ir įvertindami mūsų kuriamos aplinkos poveikį paukščiams. Daugelyje šalių paukščiai prie namų skaičiuojami ir veisimosi ar net sezoninių migracijų metu.
.JPG)
Kėkštas (Eugenijaus Drobelio nuotrauka).
Nesunku pastebėti, jog šaltuoju metu daugelis paukščių žiemai renkasi žmogaus kaimynystę. Tai, visų pirma, nulemia geresnės mitybos sąlygos, ypač, kuomet žmogus padeda sparnuočiams šiuo sunkiu laikotarpiu papildomai juos lesindamas. Todėl prie lesyklų visada aptiksite daugiau ir įvairesnių rūšių paukščių. Žinia, jog tam tikros žiemojančių sparnuočių rūšys žiemą minta likusiomis uogomis ar augalų sėklomis. Todėl, prie namų pasodinti, taip vadinami ornitochoriniai augalai – šermukšniai, gudobelės, šaltalankiai, klevai ir kiti, privilios strazdus, svirbelius, juodgalves sniegenas, svilikus. Tuo galite įsitikinti atitinkamai pakeitę savo namų aplinką, ką jums parodys ir jūsų atliktos mūsų organizuojamos šios akcijos apskaitos.
KAIP DALYVAUTI?
- Pasirinkite jums patogią stebėjimo vietą savo sodyboje, kieme ar pamėgtame parke, pageidautina tokioje vietoje, kur įrengta lesykla ar yra kita (ne vandens) paukščių maitinimo vieta. Tokiose vietose žiemą susirenka daugiau paukščių, todėl bus smagiau juos stebėti ir skaičiuoti. Jūsų įrengtą lesyklą lankantys paukščiai gali būti skaičiuojami iš kambario pro langą – taip bus patogiau jums, o ir paukščiai bus mažiau trikdomi. Jei paukščius skaičiuosite lauke – pasirinkite tokią vietą, kad netrikdytumėte lesykloje besilankančių paukščių ir būtumėte apsaugotas nuo žvarbaus vėjo. Tačiau akcijoje kviečiami dalyvauti ir lesyklų neįsirengę gyventojai, kurie sparnuočius galėtų skaičiuoti prie savo namų ar greta esančiame skvere, parke ar miškelyje.
- Pasirinkite jums patogų stebėjimo laiką – stebėjimui ir paukščių skaičiavimui paskirkite bet kurią vieną valandą sausio 29, 30 ar 31 dienomis. Galima stebėti ir visas 3 dienas, bet stebėjimo vietos turi būti skirtingos. Lesyklose daugiau paukščių paprastai būna ryte ir popiečio valandomis, prieš sutemstant, tuomet paukščiai aktyviau maitinasi, tačiau reikalavimo dėl stebėjimo valandos nėra. Teikiant duomenis reikės nurodyti tikslią skaičiavimo pradžią, todėl, pradėję skaičiuoti paukščius, užsirašykite laiką. Skaičiuoti galima pradėti bet kuriuo laiku, pavyzdžiui 10.23 val., o lygiai po valandos – 11.23 val., skaičiavimą reikia užbaigti. Dėmesio, paukščiai skaičiuojami tik valandą, ne ilgiau!
- Pasirinktoje vietoje ir jums patogiu laiku suskaičiuokite visus vienu metu pamatytus kiekvienos rūšies paukščius. Turi būti siekiama nustatyti maksimalų kiekvienos rūšies individų skaičių – tik tuos paukščius, kurie jūsų matymo lauke yra vienu metu. Todėl pastebėtų paukščių negalima sumuoti. Naudokite atspausdintą mūsų paruoštą duomenų registravimo formą ar savo užrašus, ir juose paukščių skaičių registruokite taip:
- Jei 10.25 val. vienu metu matėte 5 didžiąsias zyles užrašuose prie šios rūšies parašykite 5;
- Jei 10.44 val. vienu metu pamatėte 9 didžiąsias zyles – prie šios rūšies parašykite 9;
- Jei baigiant apskaitą 11.23 val. matėte 3 didžiąsias zyles – maksimalus vienu metu jūsų stebėjimo vietoje matytų didžiųjų zylių skaičius yra 9. Šį skaičių (9) ir reikia įrašyti pildant apskaitos duomenų registravimo formą.
- Pasibaigus skaičiavimo laikui (praėjus lygiai 60 minučių nuo skaičiavimo pradžios) įveskite rezultatus į žemiau esančios duomenų rinkimo formos laukus ir pažymėkite savo stebėjimo vietą žemėlapyje.
- Jei jūsų stebėjimo vietoje per vieną valandą nepasirodė nei vienas paukštis - duomenų formą vis tiek užpildykite, tačiau į atskirų paukščių rūšių laukus jokių skaičių nerašykite. Tokie duomenys - taip pat vertinga informacija, leisianti atlikti tikslesnį duomenų įvertinimą.
- Apskaitoje gali dalyvauti visi – ir pažįstantys paukščius, ir norintys juos geriau pažinti. Svarbu, kad rūšį nurodytumėte tik ją tikrai pažinę. Jei abejojate dėl paukščio rūšies, galite nurodyti tik gentį, pavyzdžiui, "žvirblis" ar "zylė". Jei kol kas prasčiau pažįstate paukščius, jums padės mūsų parengta medžiaga su dažniausiai prie namų stebimų paukščių piešiniais ir trumpu aprašymu (žr. žemiau). Nuoroda
Jei paukščius skaičiuosite parke, svarbu visą valandą praleisti daugiau ar mažiau vienoje vietoje – nevaikščioti ir neieškoti „geresnės“ vietos kur laikosi daugiau ir įvairesnių paukščių. Pateikti duomenys nebus vertinami pagal paukščių ar rūšių skaičių. Tiesiog sau nustatykite savo stebėjimo vietos ribas, ir jų lygiai 1 valandą laikykitės. Šios akcijos metu vertingiausi yra daugiamečiai, duomenys, todėl jei norite, kad kitais metais būtų daugiau paukščių ir rūšių, patartina įsirengti lesyklą ar net kelias su kuo įvairesniu lesalu. Dar ir šiais metais galite tai padaryti, prieš šios akcijos pradžią. Tik svarbu atminti, jog paukščiams reikia kažkiek laiko, kol jie suranda naujas maitinimosi vietas, prie jų pripranta ir čia nuolat lankosi.
- Vienoje vietoje sausio 29-31 dienomis paukščių surašymą galima atlikti tik vieną kartą. Jei akcijoje norite galite dalyvauti ir 3 ar 2 dienas – stebėjimui rinkitės skirtingas vietas.
- Jei turite tik vieną nedidelę lesyklėlę prie savo lango, kurioje lankosi vos keletas paukščių – jūs esate būtent tas asmuo, kuris tiesiog privalo dalyvauti akcijoje „Paukščiai prie mano namų“. Paskirkite valandą jūsų lesyklos lankytojų stebėjimui ir mes esame tikri, kad jie suteiks jums daug džiugių akimirkų. Visi jūsų pateikti duomenys labai svarbūs ir vertingi!
KAIP PATEIKTI DUOMENIS?
Duomenų įvedimui ir pateikimui naudokite tik šią internetinę duomenų rinkimo aplikaciją spausti ant duomenų suvedimas. Duomenų suvedimas veiks nuo penktadienio ankstaus ryto.
2021 m. duomenys bus atvaizduojami šiame žemėlapyje.
Dažniausiai lesyklas lankantys ir prie žmogaus žiemojantys paukščiai
Sauliaus Karaliaus piešiniai
Buveinė
Veisimosi metu - įvairūs miškai, kuriuose paukščiai randa natūralių drevių, paukščių iškaltų uoksų ar iškeltų inkilų. Peri ir senuose soduose, gyvenvietėse, gausiai apželdintose sodybose. Žiemą iš miškų dalis paukščių persikelia į gyvenvietes ir miestus.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Paplitusi visur ir viena iš įprastų miško paukščių rūšių, bet dėl natūralių perėjimo vietų trūkumo niekur nėra gausi (išskyrus vietas, kur iškelti inkilai). Labai gausi žiemą miestuose, gyvenvietėse prie papildomo maitinimo vietų, nuolat pildomų lesyklų.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Mažesnė už naminį žvirblį. Žmonių vienas geriausiai pažįstamų paukščių. Žmonių gyvenvietėse ir miestuose telkiasi žiemą. Lengvai atpažįstama iš geltonos apačios su juodu dryžiu per pilvą, žalios nugaros ir juodos galvos su baltais skruostais. Patino juoda apačios juosta pilvo srityje išplatėja. Priešingai – patelės ši juosta pilvo srityje susiaurėja, o kai kada ir nutrūksta. Jaunikliai panašūs į suaugusius, bet blyškesnių spalvų. Jų juodos spalvos apdaras neblizga, geltona apačia neryški, skruostai gelsvi (suaugusių geltoni). Uoksinis paukštis, lizdus sukantis kitų paukščių iškaltuose uoksuose, natūraliose drevėse, įvairiuose užunarviuose ir dažnai – inkiluose. Gausiai užima inkilus, kurių landos skersmuo 3,2-3,4 cm.
Minta daugiausiai bestuburiais (vyrauja vabzdžiai ir voragyviai) ir įvairių augalų sėklomis. Žiemą kaimo gyvenvietėse maitinasi įvairiomis atliekomis iš žmonių virtuvės bei specialiai lesyklose paliekamu maistu. Ypač telkiasi ten, kur randa riebalų, lašinių, saulėgrąžų.
Buveinė
Įvairūs lapuočių ir mišrūs vidutinio bei vyresnio amžiaus miškai, parkai, ekstensyviai prižiūrimi sodai, gausiai apželdintos sodybos. Pirmenybę teikia plačialapiams medynams.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Paplitusi visur. Tinkamose buveinėse įprasta, bet natūraliai mažai kur gausi.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Mažesnė už didžiąją zylę ir į ją kiek panaši. Gamtoje atskiriama nuo kitų paukščių iš būdingų apdaro ir giesmės. Nuo panašiausios didžiosios zylės skiriasi šviesiai mėlynu viršugalviu, mėlyna apykakle, melsvais sparnais ir uodega. Patelės apdaras kiek blyškesnis, bet lauko sąlygomis lytys atskiriamos sunkiai. Sezoniniai apdaro skirtumai labai menki. Jaunikliai panašūs į suaugusius, bet daug blankesni. Jie apdare beveik neturi mėlynos spalvos. Suaugusių apdarą įgauna rudenį ir tuomet jie apdaru gamtoje nebesiskiria. Minta daugiausiai vabzdžiais ir voragyviais. Maistą renka daugiausiai nuo lapuočių medžių lapų ir smulkių šakelių. Lizdus suka natūraliose drevėse ir kitų paukščių iškaltuose uoksuose. Dėl to yra labai priklausoma nuo miško ūkio intensyvumo ir ekologiškumo. Noriai užima inkilus su anga, per kurią į inkilą negali patekti svarbiausias konkurentas – didžioji zylė. Tinkamiausia mėlynajai zylei skirtų inkilų anga yra 2,8–3 cm.
Buveinė
Veisimosi buveinė – gyvenvietės, pavienės gausiai apželdintos sodybos, pamiškės, laukų giraitės ir aplinkiniai atviri plotai, ypač dirbami laukai. Kitu metu dažniau aptinkama agrariniame kraštovaizdyje.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Paplitusi visur. Tinkamose buveinėse veisimosi metu vietomis gausi ar įprasta. Žiemą retesnė, bet lengvomis žiemomis ir pavasariop – įprasta.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Apytikriai naminio žvirblio dydžio. Masyvaus kūno sudėjimo. Snapas trumpas su labai masyviu pamatu. Uodega trumpa su didele kikilinių šeimos paukščiams būdinga kirpte. Suaugusių paukščių apdare vyrauja žalsva ir geltona spalvos. Gamtoje lengviausiai atpažįstama iš giesmės, tuoktuvių skraidymo ir išvaizdos. Patino ir patelės apdaro skirtumai pastebimi lengvai, bet nėra labai dideli. Patinas veisimosi apdaru intensyviai žalsvas su ryškiomis geltonomis dėmėmis sparnuose (ypač geltonos didžiosios plasnojamosios plunksnos) ir uodegos šonuose. Patelės apdaras blankesnis. Sezoniniai apdaro skirtumai menki. Jaunikliai labai panašūs į pateles, bet šviesesni, ir jų visas kūnas intensyviau dryžuotas. Rudenį išsišėrę nesiskiria nuo suaugusių. Nuo gerokai panašių alksninukų skiriasi dydžiu (daug didesnė), kitokiu žalsvai gelsvų dėmių išsidėstymu kūno viršuje ir tuo, kad galvos apdare visai nėra juodos spalvos. Minta daugiausiai augaliniu maistu. Lesa labai daug įvairių augalų sėklų. Veisimosi metu sulesa daug vabzdžių, o jauniklius maitina beveik tik jais. Daugiausiai maistą renka nuo žemės. Patinas tuoktuvių metu skraido banguota ir vingiuota trajektorija ir vartosi į šalis.
Buveinė
Peri miestuose, gyvenvietėse, stambių ūkių centruose. Maitinasi urbanizuotame ir žemės ūkio kraštovaizdžiuose. Miško vengia.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Paplitęs visame krašte ir dažnas.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Šalyje aptinkamos tik domestikuotos formos Columba livia f. domestica paukščiai, kuriuos priimta vadinti naminiais karveliais. Šios formos karveliai išplitę Šiaurės ir Centrinėje Europoje (ši sritis žemėlapyje pažymėta šviesiai žaliai). Tuo tarpu "laukinis" uolinis karvelis Columba livia aptinkamas Pietų Europoje daugiausiai kalnuotose vietovėse (žemėlapyje pažymėta tamsiai žaliai). Naminio karvelio Columba livia f. domestica dydis gerokai varijuoja, bet dažniau aptinkami kiek didesni individai už tikrąjį "laukinį" – t.y. uolinį karvelį Columba livia. Naminių karvelių apdaras taip pat labai varijuoja. Pasitaiko net baltų, juodų, rudų, bet daugiausiai yra panašių į uolinį karvelį ir margų. Uolinis karvelis apdaru ir dydžiu labiausiai primena ulduką, bet už jį šviesesnis. Nugara ir sparnų viršutinė dalis (kai paukštis tupi) arba dilbio sritis (kai paukštis skrenda) yra šviesiai pilka. Sparnų apačia ir antuodegis balti. Skrenda greitai. Tuoktuvių skrydžio metu sklendžia pusiau pakeltais sparnais. Nuo panašaus ulduko skiriasi baltu antuodegiu (ulduko pilkas – kaip ir nugara), balta sparnų apačia (uldukų – pilka), ilgesne uodega ir tuo, kad juostelės išilgai sparnų jų viršuje ryškesnės. Nuo keršulio skiriasi tuo, kad neturi šiam būdingų baltų dėmių sparnuose ir kaklo srityje.
Buveinė
Gyvenvietės, seni ekstensyviai prižiūrimi gausiai apželdinti sodai, sodybos bei tiesiog agrarinis kraštovaizdis, o rečiau ir miestai. Svarbiausias reikalavimas buveinei – drevėti seni medžiai ar kitokios vietos – užunarviai, kurie tiktų lizdams sukti. Lizdus suka kaminuose, pastatų plyšiuose, inkiluose. Pastaraisiais metais prisitaikė perėti tuščiavidurėse elektros linijų gelžbetoninėse atramose. Kitais metų laikais aptinkama agrariniame kraštovaizdyje, šiukšlynuose, miestuose.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Paplitusi visur. Tinkamose buveinėse veisimosi metu vietomis gausi (mėgsta perėti grupėmis – pusiau kolonijomis). Žiemą gausi tik arti svarbiausių maisto šaltinių.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Mažesnė už naminį karvelį ir varną. Tamsiai pilka, tik sparnai ir uodega juodi – su metališku blizgesiu. Pakaušis, sprandas ir dalis kaklo šonų link sprando šviesiai pilki. Iš toliau atrodo visa juoda. Akys melsvai baltos. Lytinis ir sezoninis apdaro skirtumai labai nedideli. Jaunikliai labai panašūs į suaugusius, bet tamsesni. Jų pakaušis, sprandas ir kaklo šonai nėra šviesiai pilki kaip suaugusių paukščių. Išsišėrę tampa panašesni į suaugusius, bet nuo jų lengvai atskiriami. Minta įvairiu – gyvuliniu ir augaliniu - maistu. Vasarą racione vyrauja bestuburiai – daugiausiai vabzdžiai. Rudenį ir žiemą daugiau sulesa įvairių atliekų, sėklų, uogų, vaisių. Būriais lankosi šiukšlynuose. Labai charakteringas šeimyninis-grupinis elgesys. Poros stabilios visą gyvenimą. Šeimos neiškrinka net žiemą, kuomet sudaro mišrius būrius su varnomis ir kovais. Nakvoja būriais medžiuose, labai nuošaliose ir mikroklimato požiūriu palankiose vietose arba arti žmonių (pvz., miestų parkuose, skveruose, kur jaučiasi saugesnės).
Buveinė
Gyvenvietės, kaimo tipo kraštovaizdis su pavienėmis sodybomis, ūkiais, taip pat ir miestai – ypač jų pakraščiai. Svarbu, kad būtų tinkamų matmenų uoksų, drevių, inkilų ar kitokių tinkamų lizdui vietų.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Aptinkamas visur. Dažnas ar įprastas.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Truputį mažesnis už naminį žvirblį. Nesunkiai atpažįstamas iš apdaro ir kai kuriais atvejais iš balso. Neblogai žmonių, ypač sodininkų, kaimo žmonių, žinomas ir pastaraisiais dešimtmečiais dažnai globojamas. Lengviausiai atpažįstamas iš rusvai rudo viršugalvio, juodų dėmelių baltuose skruostuose, trumpo juodo "kaklaraiščio" ir neištisinės baltos "apykaklės". Patinai gamtoje nuo patelių neatskiriami. Sezoniniai apdaro skirtumai taip pat labai menki. Rudenį apdaras gelsvesnis, "kaklaraištis" mažesnis ir snapo pamatas geltonas. Nors jaunikliai labai panašūs į suaugusius, bet jų apdaras blyškesnis, juodos dėmelės skruostuose su neryškiais kontūrais, "kaklaraištis" mažesnis ir pilkesnis. Rudenį įgauna suaugusių apdarą. Minta įvairiu – augaliniu ir gyvuliniu - maistu. Vasarą vyrauja bestuburiai – daugiausia nuo lajų ir žemės surinkti bei ore sugauti vabzdžiai. Jais maitina ir jauniklius. Lesa taip pat sėklas, vaisius. Vyrauja laukinių augalų sėklos. Labai noriai lankosi paukščių lesyklose. Esant geroms mitybos sąlygoms ir trūkstant įprastų perėjimo vietų, lizdus suka netradicinėse vietose. Kartais įsikuria tarp gandralizdžių, kovų lizdų išorinių šakelių. Kai kada tankialajuose medžiuose suka uždarus lizdus (Lietuvoje rasta piramidinėse tuopose).
Buveinė
Veisimosi buveinė – agrarinis ir urbanistinis kraštovaizdis. Mėgsta vietas prie vandens telkinių. Vengia miškų masyvų ir didelių visai atvirų plotų toli nuo žmonių gyvenviečių, sodybų. Nesiveisimo laikotarpiu aptinkama įvairiausiose vietose.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Aptinkama visur. Vienas dažniausių paukščių.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Žmonių neblogai žinoma, bet dažnokai su kitais varniniais painiojamas paukštis. Lengvai atpažįstama iš apdaro, nes panašių paukščių regione nėra. Apžiūrint poros narius kartu, dažniausiai galima pastebėti, kad patinėlis didesnis. Vos iš lizdo išskridę jaunikliai jau labai panašūs į suaugusius, tik jų pilkos spalvos apdaras kiek blyškesnis, o juodos spalvos plunksnos neturi suaugusiems būdingo blizgesio. Minta įvairiausiu maistu (visalesė). Lesa įvairiausius negyvus gyvūnus. Sugeba užpulti ir nugali daugelį paliegusių gyvūnų bei jų silpnų jauniklių – taip pat ir už save didesnių. Minta ir bestuburiais – daugiausiai vabzdžiais. Lesa uogas, vaisius, sėklas. Žiemą mišriuose būriuose su kitais varniniais paukščiais lanko šiukšlynus. Lietuvoje absoliučiai vyrauja pilkosios varnos C. c. cornix porūšis (aprašytas aukščiau). Yra stebėta taip pat juodoji varna (C. c. corone), paplitusi Vakarų Europoje. Jos siluetas kaip ir pilkosios varnos, bet skiriasi vienspalviu juodu apdaru. Nuo panašaus nesubrendusio kovo patikimiausiai skiriasi bukesniu ir masyvesniu snapu bei balsu. Skrendančios juodosios varnos sparnai vienodo pločio, o kovo pastebimai siauresni prie pat kūno (skrendant – ties pauodegiu). Be to, jos uodegos galas beveik lygus (užapvalintas), todėl uodega neatrodo kyliška, kaip kovo ar kranklio. Kai kurie sistematikai minėtus varnos porūšius pripažįsta kaip atskiras rūšis.
Buveinė
Veisiasi įvairiuose vidutinio ir vyresnio amžiaus miškuose. Pirmenybę teikia plačialapiams miškams. Kiek retesnis kitų lapuočių ir mišriuose miškuose. Vengia grynų spygliuočių miškų ir mažo ploto giraičių.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Tinkamose buveinėse randamas visur, bet niekur nėra gausus. Jautrus miško ūkio veiklai.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Naminio žvirblio dydžio. Dėl labai charakteringos išvaizdos ir elgesio bei dėl specifinės giesmės su kitomis paukščių rūšimis nesupainiojamas, nes panašių paukščių rūšių mūsų krašte nėra. Patinas labai panašus į patelę, bet jo šonų rusvai ruda spalva intensyvesnė. Rudens ir veisimosi apdarai beveik nesiskiria. Jaunikliai nuo suaugusių skiriasi viršaus ir juodos juostelės per akį rudu ir apačios truputį rusvu atspalviais. Rudenį išsišėrę nuo suaugusių nebesiskiria. Minta daugiausiai ant medžių liemenų randamais bestuburiais. Taip pat renka ir lesa įvairių medžių ir krūmų sėklas. Kaupia maisto atsargas kritiniams gyvenimo laikotarpiams. Dažniausiai lizdus įsirengia genių iškaltuose uoksuose ir natūraliose drevėse. Jei anga per didelė, ją sumažina žemių mišiniu. Judesiai staigūs. Daugiausiai laiko praleidžia ant medžių liemenų ir stambių šakų ieškodamas maisto. Gali laipioti žemyn galva. Šiaurės Europoje aptinkami porūšio S. e. europaea paukščiai. Jų krūtinė ir pilvo vidurinė dalis balsva ar balta. Pilvo šonai ir pauodegys rusvai rudi. Viršugalvis vienodai melsvai pilkas. Kai kurių autorių duomenimis, žiemą apsilanko porūšis S. e. asiatica paukščiai. Jie šviesesni už europaea paukščius. Jų krūtinė ir pilvas balti, tik pauodegys rusvai rudas. Viršugalvis vienodai melsvai pilkas, tik kakta ir "antakiai" (galvos šonai aukščiau juodos juostelės per akį) yra balti.
Buveinė
Veisimosi metu – agrarinis kraštovaizdis su nedidelėmis giraitėmis ar senų medžių grupėmis gyvenvietėse, priemiesčiuose. Lizdus dažniausiai suka stambiuose retalajuose medžiuose. Kitais metų laikais – įvairiausios vietos: agrarinis kraštovaizdis, gyvenvietės, miestai, šiukšlynai. Vengia miškingų teritorijų.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Paplitęs visur. Vienas iš dažniausių varninių paukščių. Pastaraisiais metais gausa sumažėjo dėl žemės ūkio nuosmukio.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Panašaus dydžio kaip pilkoji varna. Apdaras vienodai juodas su nesunkiai pastebimu violetiniu metališku blizgesiu. Suaugusių paukščių snapo pamatas esti plikas ir matoma balsva dėmė. Patinas nuo patelės iš išvaizdos nesiskiria. Jaunikliai panašūs į suaugusius, bet jų snapo pamatas ir šnervės plunksnuoti. Šie požymiai pastebimi ir tarp žiemojančių jaunų paukščių. Tik pavasarį jie tampa mažiau pastebimi, tačiau pirmamečius ir kelerių metų paukščius atskirti nesunku, nes su amžiumi plika dėmė ties snapo pamatu didėja. Jaunikliai nuo panašių kranklių skiriasi mažesniu dydžiu, buveine (kovai vengia didelio miško), plonesniu bei smailesniu snapu bei balsais. Minta bestuburiais, įvairiu augaliniu maistu bei visokiausiomis atliekomis. Maistą renka nuo dirvos paviršiaus arba iškapsto esantį negiliai dirvoje. Nuolat lanko vietas, kur žemė dirbama. Kai gyvena miestuose – labiau maitinasi įvairiomis atliekomis. Lanko šiukšlynus. Būdingas kolonijinis veisimosi elgesys. Lizdų kolonijose būna iki kelių šimtų ir tik labai retai – daugiau nei tūkstantis. Žiemojimo metu su kitais varniniais paukščiais – varnomis ir kuosomis – sudaro mišrius būrius.
Buveinė
Lapuočių ir mišrūs vidutinio amžiaus bei senesni miškai. Pirmenybę teikia plačialapiams miškams, ypač su skroblo, ievų priemaiša. Pasilikę žiemoti pavieniai paukščiai telkiasi prie maisto šaltinių. Tuomet laikosi ir gyvenvietėse.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Aptinkamas visur. Vienas iš įprastų paukščių. Optimaliose buveinėse dažnas.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Apytikriai varnėno dydžio. Gamtoje lengvai atpažįstamas iš ypač masyvaus snapo, kompaktiško kūno ir trumpos uodegos. Panašių lygintinų paukščių mūsų krašte nėra. Patinėlio apdaras labai panašus į patelės, tik kiek spalvingesnis. Juodas apvadas apie ypač masyvų snapą kiek platesnis. Galvos ir antuodegio plunksnų ruda spalva intensyvesnė. Jo apačios spalva su intensyvesniu rusvu atspalviu. Patikimiausia lytis atskirti pagal sparno spalvas. Patelės mažųjų plasnojamųjų plunksnų išorinės vėtyklės balsvos, todėl tupintis paukštis atrodo lyg su balta dėme sparne. Tuo tarpu patinas tokios dėmės neturi ir analogiška vieta jo sparne yra juodos spalvos su violetiniu atspalviu. Šis požymis pastebimas net jauniklių apdare. Skrendant atpažįstami iš masyvaus kūno ir snapo bei ryškių baltų juostelių išilgai sparnų ir plačios baltos juostos uodegos gale. Jaunikliai panašūs į patelę, tik blyškesnių spalvų. Be to, jų pilvas truputį dėmėtas. Išsišėrę tampa panašesni į suaugusius. Kadangi pirmojo šėrimosi metu plasnojamųjų ir vairuojamųjų plunksnų nekeičia, tai patelių balta dėmė sparnuose išlieka iki pavasario. Minta daugiausiai augaliniu maistu. Lesa įvairias uogas, vaisius (ne sultingas dalis, bet daugiausiai sėklas bei pumpurus). Pvz., aižo kaulavaisių kauliukus ir lesa jų turinį. Veisimosi metu maitinasi ir jauniklius maitina vabzdžiais ir augaliniu maistu.
Buveinė
Įvairiausi miškai su senais ir vidutinio amžiaus medynais. Žiemą pirmenybę teikia mišriems ir spygliuočių medynams.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Paplitęs visur. Dažniausia geninių paukščių būrio rūšis.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Varnėno dydžio. Išvaizda panašus į kitus panašaus dydžio genius. Apdaras labai margas, vyrauja balta, juoda bei raudona spalvos. Ypač krenta į akis didelės ovalios baltos dėmės pečių srityje. Polėkis banguotas. Suaugęs patinas panašus į patelę, tik pakaušyje turi raudoną dėmę. Nuo panašaus baltnugario genio skiriasi juoda nugara, ryškiai raudonu pauodegiu, baltais kūno šonais. Be to, skiriasi mažesne raudona dėme galvos viršuje (didžiojo raudonas pakaušis, o baltnugario genio – viršugalvis). Nuo mažojo genio labiausiai skiriasi dydžiu, o be to, juoda nugara bei raudonu pauodegiu. Nuo vidutinio genio skiriasi ryškiai raudonu pauodegiu, vienspalviu pilvu, pilnais "ūsais" (juoda juostelė nuo snapo pamato skruostu eina link sprando). Be to, didžiojo genio patinas nuo vidutinio genio skiriasi mažesne raudona dėme galvos viršuje (didžiojo raudonas pakaušis, o vidutinio genio – visas viršugalvis). Jaunikliai paukščiai panašūs į suaugusius, bet lengvai atskiriami. Iki rudens jų viršugalvis, pauodegys nekontrastingai rausvas. Nuo baltanugarių genių skiriasi juoda nugara ir vienspalviais (nedėmėtais) krūtine ir pilvu. Nuo vidutinių genių skiriasi juoda nepertraukta juostele, einančia nuo snapo pamato iki pakaušio. Pirminis uoksinis paukštis. Jo vaidmuo miško ekosistemose milžiniškas, nes suteikia vietas lizdams daugeliui rūšių smulkių antrinių uoksinių paukščių. Maitinasi dažniausiai įvairiais vabzdžiais. Rudenį ir žiemą didžiausią maisto dalį sudaro spygliuočių sėklos.
Buveinė
Įvairių tipų žmonių gyvenvietės, miestai ir kiek rečiau – pavienės sodybos, ūkiai.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Tinkamose buveinėse aptinkamas visame krašte. Gausa pastaraisiais dešimtmečiais labai sumažėjusi. Net ir šios rūšies tradicinėje buveinėje – miestuose – šiuo metu yra retesnis už karklažvirblį.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Šiek tiek didesnis už giminingą karklažvirblį. Viena iš šalyje labiausiai sinantropinių paukščių rūšių. Gyvena tik žmonių kaimynystėje. Gamtoje atskiriamas iš išvaizdos ir kai kada iš balso. Būdingas lytinis apdaro dimorfizmas. Veisimosi apdaru patinas nuo patelės lengviausiai atskiriamas iš pilko viršugalvio ir juodos dėmės ("kaklaraiščio") smakro, gerklės ir pagurklio srityje ("kaklaraiščio") bei šviesesniais ir kontrastingesniais skruostais. Patelės viršugalvis pilkai rudas. Nuo akių link sprando eina šviesūs "antakiai". Sezoniniai apdaro pokyčiai nėra labai ryškūs, bet pastebimi. Patino juodas "kaklaraištis" rudenį sutrumpėja ir esti vos matomas. Snapo pamatas tampa gelsvas (veisimosi metu snapas ištisai juodas), o viršugalvio pilkumas blyškesnis. Patelės poilsio apdaras beveik nesiskiria nuo veisimosi apdaro. Jaunikliai labai panašūs į pateles. Skiriasi vienodesniu, mažiau kontrastingu viršumi. Ilgai išlieka jaunikliams būdingi šviesūs, gelsvi žiočių kraštai. Rudenį išsišėrę tampa sunkiai atskiriami nuo suaugusių. Patinas nuo panašaus karklažvirblio patikimiausiai skiriasi pilku viršugalviu ir vienspalviais balsvais skruostais. Patelė į karklažvirblį net nepanaši. Minta daugiausiai augaliniu maistu, bet jauniklius maitina beveik vien vabzdžiais. Daugiausiai sulesa įvairių sėklų, pumpurų.
Buveinė
Įvairiausi miškai, didesni miestų parkai. Vengia labai mažo ploto giraičių.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Randamas visur. Vienas iš įprastų miško paukščių.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Gerokai mažesnis už naminį karvelį. Neblogai žmonių pažįstamas. Gamtoje lengvai atskiriamas iš išvaizdos (skrendantis – ypač iš balto antuodegio, baltų dėmių sparnuose; tupintis – iš sparno dengiamųjų plunksnų, kur vyrauja šviesiai mėlyna spalva) ir iš bendravimo balsų. Panašių kitų paukščių regione nėra. Patino ir patelės apdarai vienodi. Viršugalvio plunksnas pašiaušia, todėl gali atrodyti lyg su kuodeliu. Poilsio apdaras nesiskiria nuo veisimosi apdaro. Jaunikliai panašūs į suaugusius. Skiriasi rudesniu viršumi ir apačia bei rusvomis akimis (suaugusių akys melsvai balsvos). Minta daugiausiai bestuburiais, smulkiais stuburiniais, daug sulesa ąžuolo gilių. Be to, lesa sultingus vaisius, uogas. Rudenį daro gilių atsargas, kurias slepia miško paklotėje.
Buveinė
Lapuočių ir mišrūs vidutinio ir vyresnio amžiaus miškai. Pirmenybę teikia šlapioms vietoms, slėnių miškams su daug nudžiūvusių ar džiūstančių medžių. Peri senuose ekstensyviai prižiūrimuose soduose.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Paplitusi visur ir viena iš įprastų miško paukščių rūšių. Pastaruoju metu gausa labai sumažėjusi.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Mažesnė už didžiąją zylę ir didesnė už pilkąją pečialindą.
Panašiausia į šiaurinę pilkąją zylę. Už ją truputį didesnė ir rudesniu viršumi. Išskyrus rudenį, jos sparnas vienspalvis (tuo tarpu šiaurinės pilkosios zylės – su šviesia juostele). Nuo viršugalvio ateinanti juoda juosta mažiau nusitęsia link nugaros. Viršugalvyje ji blizga. Juoda dėmė smakre ir gerklės srityje mažesnė ir kompaktiškesnė. Skruostai pilkesni. Patinas apdaru panašus į patelę. Jaunikliai panašūs į suaugusius, bet jų viršugalvis tamsiai rudas ir nežvilgantis, kaip suaugusių. Rudenį tik ką išsišėrę tiek jauni, tiek ir suaugę paukščiai panašesni į šiaurinę pilkąją zylę, nes jų plasnojamųjų plunksnų kraštai gali sudaryti šviesios dėmelės sparne įspūdį. Todėl rudenį vien šiuo pažymiu pasitikėti negalima. Uoksinis paukštis, kuris dažniau pasinaudoja ir kitų paukščių iškaltais uoksais, natūraliomis drevėmis bei rečiau – inkilais. Minta daugiausiai bestuburiais (vyrauja vabzdžiai ir voragyviai) ir įvairių augalų sėklomis. Šios rūšies mitybos elgesio ypatumai gali būti viena iš gausos sumažėjimo pastaraisiais metais priežasčių. Mat nustatyta, kad paukščiai labiausiai prisitaikę maitintis ant sausų medžių, kurie nepakankamai ekologiškame miško ūkyje šalinami, iškertami pirmiausiai.
Buveinė
Labai įvairi. Veisimosi metu įsikuria visokiausiuose retuose miškuose su aikštelėmis, pamiškėse palei pievas ir vandens telkinius. Nevengia gyvenviečių, sodybų, nuošalesnių parkų, ekstensyvių sodų. Kitu metu klajoja po įvairiausias vietas ir telkiasi ten, kur randa prieinamo maisto.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Aptinkamas visame krašte. Vienas iš įprastų paukščių. Žiemos metu dažniausiai matomi pavieniai paukščiai, o kai kuriasi metais (lengvomis žiemomis) net būriais.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Truputį didesnis už varnėną ir juodojo strazdo dydžio. Galva, sprandas, nugaros apačia ir antuodegis šviesiai pilki. Krūtinė, gerklė ir pagurklis rusvai gelsvi, tamsiai dėmėti. Pilvas balsvas. Nugara rusvai rudos spalvos. Patelės apdaras labai panašus į patino, bet truputį blankesnis. Jos pilka spalva turi šiek tiek rudesnį atspalvį, krūtinės rusvai gelsva spalva ne tokia ryški. Sezoniniai suaugusių paukščių apdaro skirtumai menki. Tiesiog žiemos apdaras yra truputį blyškesnis. Snapas kiek patamsėja. Nuo dydžiu panašaus amalinio strazdo labiausiai skiriasi juoda uodega, tamsesne krūtine (iš toliau), ruda nugara, giesme ir bendravimo bei nerimo balsais. Reikia atkreipti dėmesį, kad abiejų rūšių sparnų apačia balta. Jaunikliai panašūs į suaugusius, tik jų viršus rudas, dėmėtas. Nuo kitų strazdų nesunkiai galima atskirti iš juodos uodegos. Rudenį jaunikliai įgauna suaugusių apdarą.
Peri pavieniui ir nedidelėmis padrikomis kolonijomis. Minta bestuburiais, kuriuos renka daugiausiai nuo žemės. Vasaros pabaigoje, rudenį ir žiemą daug lesa uogų, sultingų vaisių.
Buveinė
Veisiasi miškuose, pirmenybę teikdamas pamiškėms, nedidelio ploto giraitėms. Peri tankiuose medynuose.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Aptinkamas visoje šalyje. Rudeninės migracijos metu pajūryje dažnas, o pavasarį – įprastas.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Vienas mažiausių vanaginių paukščių. Kūnas lieknas. Pastaibis plonas. Skrendančio svarbūs skiriamieji požymiai yra trumpi, platūs sparnai ir ilga vienodo pločio uodega (ji ilgesnė nei sparno plotis). Suaugusio patino viršus pilkas su melsvu atspalviu. Skruostai rusvai rudi. Krūtinė ir pilvas išmarginti rudai rusvu skersiniu raštu. Nedidelė individų dalis šio rusvo dėmėtumo neturi (jis esti pilkas ar pilkai rudas). Gerokai mažesnis už patelę.
Suaugusi patelė didesnė už patinėlį. Jos viršus kaip ir patinėlio – pilkai melsvas, bet truputį tamsesnis. Baltos apačios skersinis raštas pilkai rudas. Skrendanti patelė gali būti painiojama su vištvanagio patinu. Iš toli atpažįstama iš mažesnio dydžio, tankesnių sparnų mostų ir banguotesnės skrydžio trajektorijos. Jos uodega vienodesnio pločio. Uodegos galas mažiau užapvalintas (labiau lyg statmenai nukirptas). Jaunikliai skiriasi tamsiai ruda viršutine puse. Apatinė dalis ne taip kontrastingai balta kaip patelės, pilkai rudos dėmės didesnės ir nesuformuoja tokio aiškaus skersinio rašto. Priešingai, krūtinės dėmėtumas labiau netaisyklingas. Pasitaiko individų su rusvai rudomis dėmėmis apatinėje kūno dalyje. Pavasarį paprastai dar nešioja jauniklių "rūbą", bet vasarą jį pakeičia į suaugusių. Skrisdamas tankų plasnojimą periodiškai kaitalioja su trumpu sklendimu. Skrydis banguotas, nes plasnodamas paprastai palaipsniui pakyla į didesnį aukštį, o sklęsdamas taip pat palaipsniui jį praranda. Minta smulkiais paukščiais. Nuo sakalų skrisdamas skiriasi platesniais sparnais, ilga vienodo pločio uodega, kitokiu skridimo elgesiu.
Buveinė
Peri pusiau atvirame kraštovaizdyje – dažniausiai agrariniame, tačiau retokai aptinkama ir plynose kirtavietėse.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Paplitusi visame krašte. Tinkamose buveinėse dažna.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Apytikriai naminio žvirblio dydžio. Atpažįstama iš išvaizdos ir giesmės. Apdare vyrauja geltona spalva. Vienas iš įprastų mūsų agrarinio kraštovaizdžio paukščių. Suaugęs patinas veisimosi apdaru atpažįstamas iš citrinos geltonumo spalvos, kuri ypač ryški galvos ir pilvo srityse. Antuodegis ir pusiaujas rusvai rudi. Patelė panaši į patiną, bet jos apdare geltonos spalvos mažiau. Retai pasitaiko, kad geltonos spalvos galvos šonuose iš viso nebūna. Krūtinė ir šonai tamsiai rudos spalvos ir su pailgomis tamsiomis dėmelėmis. Rudens apdaru suaugę paukščiai esti blyškesnių spalvų ir apskritai tamsesni: geltonos spalvos sumažėja ir padaugėja žalsvai rudos. Labiau pakinta patino apdaras, tačiau labai mažai patelės. Jaunikliai neturi geltonos spalvos apdare ir už vyresnius paukščius dėmėtesni. Po šėrimosi gamtoje nuo suaugusių beveik nebesiskiria. Pirmamečiai patinai panašūs į pateles, o jaunų pirmamečių patelių apdare geltonos spalvos mažiau nei suaugusių, bet paukščių amžių lauko sąlygomis atskirti sunku. Minta daugiausiai augaliniu maistu, ypač įvairiomis sėklomis. Vasarą sulesa nemažai vabzdžių.
Išskyrus veisimosi laikotarpį, laikosi būreliais. Būreliai daug klajoja ieškodami maisto.
Buveinė
Agrarinis kraštovaizdis su kaimais, pavienėmis sodybomis ir bent pavieniais medžiais ar aukštais krūmais, pamiškės arti žmonių gyvenamųjų vietų, priemiesčiai. Vengia vietų, kur arti nėra žmonių sodybų, gyvenviečių.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Paplitusi visur. Įprasta, bet gausa pastaraisiais dešimtmečiais labai sumažėjusi.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Kuosos dydžio. Kaimo žmonių žinomas ir labai lengvai iš apdaro atpažįstamas paukštis. Panašių kitų rūšių nėra. Apdare vyrauja balta ir juoda spalvos. Sparnai ir uodega turi metališką žvilgesį, kuris matomas iš arti. Šie apdaro ypatumai ir ypač ilga uodega leidžia nesunkiai atpažinti rūšį.
Patinas truputį stambesnis už patelę ir ilgesne uodega, bet gamtoje juos atskirti galima tik matant greta. Jaunikliai apdaru panašūs į senius – juodos plunksnos turi tamsiai rudą atspalvį ir mažiau žvilga. Minta daugiausiai įvairiomis žmonių maisto atliekomis ir vabzdžiais bei smulkiais stuburiniais. Rudenį lesa smulkias uogas, vaisius bei sėklas. Kur vietos populiacijos gausa didoka, mėgsta laikytis būreliais mažiausiai bent po kelis paukščius. Į nakvynvietes (dažniausiai aukštus krūmus virš vandens) susirenka ir didesni būreliai.
Buveinė
Veisimosi buveinė – tai eglynai arba mišrūs su egle miškai, ar bent sklypai su gausiu eglių pomiškiu. Rudenį ir žiemą labiau telkiasi prie gausių maisto šaltinių – gyvenviečių, dekoratyvinių želdinių, soduose, sodybose.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Peri visame krašte, bet negausi. Optimaliausiose buveinėse įprasta. Žiemą dažnesnė.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Naminio žvirblio dydžio. Žmonių neblogai žinoma. Gamtoje lengvai atpažįstama iš išvaizdos, nes panašių paukščių krašte nėra. Lytinis apdaro dimorfizmas labai ryškus ir skirtingų lyčių paukščius atskirti paprasta. Patinėlio apačia raudona, o patelės pilkai ruda. Skrendant iš užpakalio juodgalves sniegenas labai padeda atpažinti jų ryškiai baltas antuodegis ir baltos dėmės sparnuose. Žiemą mėgsta laikytis būreliais.Jaunikliai iki pirmo šėrimosi pilkai rudu viršumi ir rusvai ruda apačia. Neturi juodo viršugalvio. Išsišėrę tampa panašesni į suaugusius, tačiau jų apdaro juoda spalva esti nekontrastinga – su ryškiu pilku atspalviu. Galutinai suaugusių išvaizdą įgauna tik antrais gyvenimo metais (nuo antrų kalendorinių metų rudens). Minta daugiausiai augaliniu maistu, o jauniklius peni dažniausiai vabzdžiais. Daug lesa uogų, vaisių, sėklų, pumpurų.
Buveinė
Veisimosi buveinė – taigos spygliuočių ir mišrūs spygliuočių-lapuočių miškai. Traukimo metu – įvairūs kraštovaizdžiai.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Traukimo metu aptinkamas visame krašte. Dažnas. Žiemojimo metu gausa priklauso nuo maisto resursų (į šiaurę ir mūsų krašte).
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Varnėno dydžio. Lengvai atpažįstamas iš labai charakteringos išvaizdos. Apdare vyrauja rusva spalva. Paukščiui tupint labai ryškus didelis smailas kuodukas. Traukimo ir žiemos metu laikosi būreliais. Maitinasi tuomet užsilikusiais sultingais vaisiais, uogomis. Labai mėgsta šermukšnius. Lesa obuolius, putinų, kadagių, amalų vaisius. Siluetas ir elgesys skrendant labai panašūs į varnėnų. Suaugę patinai turi truputį ryškesnį apdarą. Didžiųjų plasnojamųjų plunksnų galai su geltonomis juostelėmis išorinėse vėtyklės dalyse ir su baltomis – vidinėse. Šviesi juostelė didžiųjų plasnojamųjų plunksnų gale esti "V" raidės formos. Uodegos gale geltona juostelė platesnė nei patelių. Mažųjų plasnojamųjų plunksnų galuose esti raudonos raginės plokštelės. Juoda dėmė gerklės srityje kontrastingais kraštais. Suaugusi patelė esti blyškesnių spalvų. Kai kurių paukščių didžiųjų plasnojamųjų plunksnų galuose vidinės vėtyklės nebūna baltos. Uodegos gale esanti geltona juosta siauresnė nei patinų. Mažųjų plasnojamųjų plunksnų galuose raudonų raginių plokštelių mažiau ir jos trumpesnės. Juoda dėmė gerklės srityje su nekontrastingu apatiniu kraštu.
Pirmamečiai nesubrendę paukščiai neturi "V" raidės formos šviesios juostelės didžiųjų plasnojamųjų plunksnų gale. Jos esti tik išorinėje vėtyklės dalyje.
Buveinė
Veisimosi buveinė – vidutinio amžiaus ir seni eglynai ar mišrūs miškai su eglių priemaiša. Rudenį ir žiemą aptinkami įvairiuose miškuose, bet gausiau alksnynuose.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Stebimas visur, bet Pietų Lietuvos pušynuose veisimosi metu retokas. Žiemą dažnas ir aptinkamas visur, tačiau ne kasmet vienodai gausiai.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Daug mažesnis už naminį žvirblį ir pastebimai didesnis už pilkąją pečialindą paukštis. Gamtoje lengviausiai atpažįstamas iš būdingų bendravimo balsų, charakteringo elgesio bei apdaro, kuriame vyrauja geltona, žalia ir juoda spalvos. Patinas lengviausiai skiriasi iš juodu viršugalviu ir smakru. Patelės apdaras mažiau kontrastingas. Rudens-žiemos apdaru skiriasi nedaug, bet dėl to, kad šviežios dengiamosios plunksnos turi rudesnius kraštus, visas apdaras yra kiek blyškesnis. Ypač tai pastebima patino apdare, nes jo viršugalvis tampa ne taip intensyviai juodas. Jaunikliai neturi suaugusiems individams būdingos žalsvai geltonos spalvos. Tuomet apdaro išilginis tamsus dryžuotumas ypač krenta į akis. Išsišėrę rudenį įgauna suaugusiems būdingas spalvas. Nuo panašiausių žaliukių skiriasi mažesniu dydžiu ir juodos spalvos apdaro elementais (žaliukė apdare juodos spalvos neturi). Maitinasi daugiau augaliniu maistu nei kiti kikilinių šeimos paukščiai. Jauniklių didelę raciono dalį sudaro vabzdžiai.
Išskyrus veisimosi laikotarpį, laikosi būreliais. Paukščiai būrelyje nuolat palaiko garsinį ryšį. Iš bendravimo balsų ir paukščių dydžio rūšis atpažįstama lengvai.
Buveinė
Veisimosi metu – agrarinis kraštovaizdis su nedidelėmis giraitėmis, medžių grupėmis, pavieniais medžiais, gyvenvietės, pavienės apželdintos sodybos, pamiškės, sodai ir pan. Didelių miško masyvų vengia. Kitais metų laikais – dažniausiai agrarinis kraštovaizdis, sodybos, gyvenvietės.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Paplitęs visur. Įprastas.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Kiek mažesnis už naminį žvirblį. Lengvai atpažįstamas iš labai spalvingo apdaro. Panašių paukščių regione nėra. Suaugę skirtingų lyčių individai atrodo vienodai. Sezoniniai apdaro skirtumai gamtoje nepastebimi. Jaunikliai labiausiai skiriasi labai šviesiomis pilkai balsvomis galvomis ir tamsiai išilgai dryžuota nugara bei kūno šonais. Rudenį išsišėrę nebesiskiria nuo suaugusių. Minta įvairiu augaliniu maistu. Sulesa daug laukinių augalų sėklų. Maistą renka nuo dirvos paviršiaus. Taip pat labai dažnai dar neišbyrėjusias žolinių augalų sėklas renka iš pačių vaisynų. Vasarą lesa bestuburius. Jauniklius maitina beveik išimtinai vabzdžiais. Žiemojimo ir rudens klajonių metu buriasi į įvairaus dydžio būrius.
Buveinė
Vidutinio ir vyresnio amžiaus miškai su tankiu pomiškiu ir/ar traku, parkai, kai kur gyvenvietės, miestai.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Vienas iš dažnesnių paukščių. Vakarų ir Vidurio Lietuvoje gausesnis.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Smilginio strazdo dydžio arba truputį didesnis už varnėną, bet pradedančiųjų domėtis paukščių pažinimu su juo gali būti supainiotas. Iš toliau atrodo juodas ar labai tamsus. Patinas beveik ištisai vienodai juodos spalvos su geltonais snapu ir siauru odos žiedeliu aplink akį. Patelė tamsiau rudai juoda, su kiek šviesesniais krūtine ir gerkle. Snapas ir žiedelis aplink akį nuo gelsvų iki juosvų. Metams bėgant apdaras nesikeičia. Jaunikliai panašūs į patelę, tik šviesiau dėmėti ir su rudu atspalviu. Daugiausia laiko praleidžia ant žemės. Čia ir maitinasi įvairiais bestuburiais. Ypač didelę maisto dalį sudaro sliekai. Rudenį sulesa nemažai įvairių vaisių, uogų. Žiemojantys paukščiai tokiu maistu beveik ir tesimaitina. Nutūpęs trūkčiodamas kilnoja uodegą, sparnus laiko kiek nuleistus. Miške gyvenantys strazdai atsargūs ir žmogaus pasibaidę lekia į tankumynus. Vakarų ir Centrinėje Europoje tapęs sinantropiniu paukščiu. Kai kur lizdus suka net balkonuose arba palei namų sienas augančiuose vinvyčiuose. Ten, kur peri miestuose ir gyvenvietėse, išskrenda maitintis į vejas, pievutes. Minta gyvenvietėse augančių dekoratyvių augalų uogomis ir vaisiais.
Buveinė
Veisimosi buveinė – vyresni nei vidutinio amžiaus eglynai bei mišrūs spygliuočių miškai. Ne veisimo metu aptinkama ir kituose miškuose, bet grynuose lapuotynuose beveik nesilaiko.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Aptinkama visame krašte. Gausa kasmet svyruoja.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Pilkosios pečialindos dydžio ar net už ją mažesnė. Pati mažiausia iš šalyje aptinkamų zylių. Geriausiai atpažįstama iš būdingos išvaizdos ir giesmės. Viršus melsvai pilkas. Apačia balsva su rudu atspalviu. Pakaušyje turi baltą dėmę. Skersai sparno eina dvi baltos juostelės. Apdare visai nėra geltonos spalvos. Panaši į didžiąją zylę. Patikimiausiai nuo jos skiriasi mažesniu dydžiu, balta dėme pakaušyje ir tuo, kad apdare neturi geltonos spalvos. Patinas gamtoje nesiskiria nuo patelės, o jų rudens apdaras mažai skiriasi nuo veisimosi apdaro. Jaunikliai labai panašūs į suaugusius, bet jų apdaro juodos plunksnos matinės (suaugusių – blizga), o apdaro baltos plunksnos – su gelsvu atspalviu. Išsišėrę nuo ankstyvo rudens gamtoje nebesiskiria nuo suaugusių. Minta bestuburiais, daugiausiai vabzdžiais. Lesa ir spygliuočių sėklas. Rūšies mitybos elgesio ypatumas, kad visuomet radę daugiau nei tuo momentu reikia maisto, kaupia jo atsargas. Toks elgesys būdingas ištisus metus.
Antrinis uoksinis paukštis, perintis kitų paukščių iškaltuose uoksuose ar drevėse. Jautri miško ūkio veiklai, nes labai intensyviame ūkyje jų gausa esti maža.
Buveinė
Veisimosi buveinė – įvairūs miškai su gausiu traku ir pomiškiu.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Paplitusi visur. Vienas iš įprastų miško paukščių. Lengvomis žiemomis pavieniai individai žiemoja prie neužšąlančių miško upelių ir šaltinių.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Beveik du kartus mažesnė už didžiąją zylę. Apdare vyrauja ruda spalva. Labiausiai krentantis į akis bruožas – trumpa, beveik vertikaliai laikoma uodega ir santykinai didelė galva. Viršutinė pusė rusvai ruda su skersiniu tik iš arti matomu raštu. Apatinė – balsva su rudu atspalviu ir tamsesniu pilkai rudu skersiniu raštu. Labai judri. Pažemio augalijoje šmirinėja kaip pelė. Skirtingų lyčių ir sezonų apdaras nesiskiria. Jaunikliai taip pat nedaug skiriasi nuo suaugusių. Viena iš nedaugelio paukščių, kurie mūsų krašte suka uždarus lizdus. Minta įvairiais bestuburiais, ypač vabzdžiais ir voragyviais. Maistą renka nuo žemės ir augalijos paprastai ne aukščiau kaip 2 m aukštyje. Susijaudinusi ar išgąsdinta dažniausiai labiau pakelia į viršų uodegą, aktyviai juda augalijos tankmėje ir šūkčioja specifiniu nerimo balsu.
Buveinė
Veisiasi mišriuose spygliuočių ir grynuose pušies miškuose, kur yra tinkamo storumo nudžiūvusių trūnijančių medžių.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Paplitusi visur. Vienas iš dažnesnių spygliuočių miškų paukščių.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Gerokai mažesnė už didžiąją zylę ir panašaus dydžio kaip paprastoji pilkoji zylė. Gamtoje lengvai atskiriama nuo kitų paukščių iš aukšto, stataus kuodelio. Atpažįstant rūšį gali padėti ir specifiniai bendravimo balsai (giesmė). Patelės kuodukas trumpesnis. Patino galvoje dėmelės juodos, o patelės su rudu atspalviu. Juoda dėmė smakro ir gerklės srityje ("kaklaraištis") turi viduryje susiaurėjimą (patino apdare to nėra). Deja, šie požymiai leidžia lytis atskirti tik paukščius stebint iš labai arti ar juos nufotografavus. Sezoniniai apdaro skirtumai labai menki. Jaunikliai skiriasi mažesniu ir mažiau kontrastingu kuodeliu ir rudu viso apdaro atspalviu. Išsišėrę nuo rudens nebesiskiria nuo suaugusių. Minta daugiausiai vabzdžiais ir voragyviais. Maistą renka nuo pušų ir eglių smulkių šakelių, spyglių. Lesa taip pat jų sėklas ir daro atsargas – ypač rudenį ir žiemos pabaigoje, kai spygliuočių sėklos prieinamiausios.
Buveinė
Įvairūs miškai ir želdiniai su tankiu traku ir/ar pomiškiu.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Paplitusi visur. Dažna. Pavieniai paukščiai lengvomis žiemomis kartais žiemoja.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Labai nedaug mažesnė už didžiąją zylę. Vienas dažniausių mūsų miškų paukščių ir vienas geriausių giesmininkų. Lengviausiai suaugęs paukštis veisimosi metu atpažįstamas iš rusvos kaktos, dalies galvos šonų, gerklės ir krūtinės. Nuo truputį panašaus mažosios musinukės patino skiriasi didesne rusva dėme kūno priekyje (mažosios musinukės patino rusva dėmė apima tik gerklę ir pagurklį). Patino ir patelės apdaras vienodas. Sezoniniai apdaro skirtumai labai nedideli. Jaunikliai turi strazdų šeimos paukščiams būdingą apdaro raibumą: labiausiai gerklė, pagurklis, krūtinė ir galva bei iš dalies nugara su sparnais yra su iš arti gerai matomomis dėmelėmis. Krūtinėje jau būna matomi rusvai rudos dėmės kontūrai. Rudenį jaunikliai įgauna suaugusiems būdingą apdarą, bet sparnų viršutinės dengiamosios plunksnos dar tebeturi šviesiai gelsvai rusvus kraštus. Šie požymiai yra matomi iki kitų metų vasaros vidurio. Jie leidžia rudenį atskirti suaugusius ir jaunus paukščius, o kitų metų pavasarį ir veisimosi sezono pradžioje – antrų kalendorinių metų paukščius ir senesnius. Minta smulkiais bestuburiais. Rudenį sulesa smulkių uogų. Lizdus dažniausiai suka ant žemės, bet kai kada užima ir neaukštai esančias dreves bei inkilus. Būdingas elgesio elementas – tupėdama ant žemės ar medžiuose nerimaudama dažnokai sustojusi linksi ir tūpčioja.
,
Buveinė
Veisimosi metu aptinkamas vidutinio amžiaus ir senuose miškuose.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Tinkamose buveinėse iki šiol buvo įprastas, bet pastaraisiais metais gausa sumažėjusi.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Maždaug pilkosios pečialindos dydžio paukštis. Lipučiai (lipučių genties paukščiai) lengvai atpažįstami iš savitos išvaizdos, specifinio elgesio ir giesmės. Liputis nuo labai panašaus sodinio lipučio patikimiausiai gamtoje skiriasi giesme. Jo apačia balsva. Viršus pilkai rudas su gausybe pailgų šviesių dėmelių. Snapas plonas – per visą ilgį truputį lenktas. Panašių paukščių mūsų krašte nėra, išskyrus, tikėtina, kai kada užklystančius sodinius lipučius. Nuo šių skiriasi baltesne apačia, kontrastingesnėmis šviesiomis dėmelėmis viršugalvyje ir pečių srityje, ryškesniais baltais "antakiais" ir trumpesniu snapu. Be to, jo užpakalinio piršto nagas ilgas, o sodinio lipučio trumpas. Tačiau šis požymis mažai vertingas esant poreikiui šias rūšis atskirti gamtoje. Patikimiausiai skiriasi piešiniu sparnuose, tačiau jo detalių įžiūrėti gamtoje labai sunku. Abiejų lyčių paukščiai atrodo vienodai. Sezoniniai jų apdaro skirtumai menki. Jauniklių krūtinės ir kaklo šonai šiek tiek tamsiai dėmėti. Dėmelės primena žvynus.
Minta daugiausiai vabzdžiais ir voragyviais. Juos renka nuo medžių liemenų. Žiemą sulesa šiek tiek ir spygliuočių, rečiau kitų augalų sėklų.
Būdingas toks elgesys: maitindamasis liputis į medį nusileidžia ant liemens netoli žemės, liemenį apžiūrinėdamas juo spirale kyla link lajos, ją pasiekęs staiga skrenda prie kito medžio ir viskas kartojasi panašiai. Lizdus suka įvairiuose užnarviuose, plyšiuose.
Buveinė
Didelių ir vidutinio dydžio miškų vidutinio amžiaus ir senų lapuočių bei mišrių lapuočių-spygliuočių medynai. Pirmenybę teikia drėgnoms vietoms ir medynams palei vandens telkinius.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Paplitęs visame krašte. Neretas.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Naminio žvirblio dydžio. Nors išvaizda panašus į kitus marguosius genius, bet skiriasi dydžiu. Apdaras margas, vyrauja balta, juoda bei raudona (tik patino) spalvos. Ypač krenta į akis baltais skersiniais dryžiais išmarginta nugara. Pauodegys baltas. Kūno šonai ir pilvas balsvi, išmarginti pailgomis juosvomis dėmėmis. Polėkis banguotas. Suaugęs patinas panašus į patelę. Skiriasi raudonu viršugalviu. Patelės kakta balsva, o viršugalvis juodas. Jaunikliai paukščiai panašūs į suaugusius. Atskiriami iš mažiau kontrastingo apdaro. Juoda spalva esti su rudu atspalviu. Pirminis uoksinis paukštis. Lizdus įsirengia dažniausiai minkštuosiuose lapuočiuose (ypač drebulėse) iškaltuose uoksuose. Perėti kasmet kala naujus uoksus. Minta daugiausiai įvairiais vabzdžiais, kuriuos, skirtingai nuo kitų rūšių genių, renka nuo medžių žievės, smulkių šalelių ir net lapų. Kala tik sutrūnijusią medieną ir stambių žolinių augalų (kiečių, varnalėšų, nendrių) sausus stiebus.
Buveinė
Veisimosi buveinė – atviros ir pusiau atviros vandeningos žemapelkės, vandens telkinių pakraščiai, krūmėtos šlapios pievos. Mėgsta, kad lizdinėje teritorijoje būtų bent nedidelis ir bent laikinas vandens telkinys. Traukimo metu aptinkama įvairiose atviro kraštovaizdžio vietose, taip pat ir laukuose.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Tinkamose buveinėse paplitusi visur. Dažna ar įprasta.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Naminio žvirblio dydžio ar kiek mažesnė. Gamtoje atpažįstama iš išvaizdos ir charakteringos giesmės. Suaugęs patinas veisimosi apdaru atskiriamas iš tamsiai juodos galvos, gerklės ir pagurklio ir baltos "apykaklės" bei "ūsų". Patelė panaši į patiną, bet neturi kontrastingos juodos spalvos galvos apdangale bei krūtinėje ir baltos "apykaklės". Jos "antakiai" blyškūs. Krūtinę juosia tamsi nekontrastinga juostelė, nuo kurios link pilvo ir kūno šonų nutįsusios pailgų tamsių dėmelių virtinės. Rudens apdaru patinas tampa panašus į patelę, nes išnyksta kontrastinga juoda spalva galvos srityje. Jaunikliai iki šėrimosi panašūs į pateles, bet gelsviau rudi ir dėmėtesne apačia. Išsišėrę gamtoje nebeatskiriami nuo suaugusių. Minta daugiausiai augaliniu maistu, ypač įvairiomis sėklomis. Vasarą lesa bestuburius, tarp kurių vyrauja vabzdžiai.
Buveinė
Didelių miškų seni mišrūs ir lapuočių medynai upelių slėniuose, palei pelkes, aikštes.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Nors paplitusi daugelyje rajonų, daugumoje miškų reta.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Truputį didesnė už smilginį strazdą ir apie 1,5 karto didesnė už didįjį genį. Panaši į žaliąją meletą, bet skirti nėra sunku. Dažniau išgirsi jos balsą, nei pasiseks paukštį pamatyti. Sudaro žalsvo paukščio įspūdį. Viršutinė pusė pilkai žalia, antuodegis žalsvai gelsvas (bet pilkesnis, žalsvesnis nei žaliosios meletos). Galva ir apatinė pusė pilkos spalvos. Patino kakta raudona, o patelė apdare raudonos spalvos iš viso neturi. Jos nugaros žalia spalva blyškesnė. Nuo panašios žaliosios meletos patino suaugęs pilkosios meletos patinas skiriasi mažesniu raudonos spalvos plotu (raudona tik kakta), mažesne juoda dėme aplink akį, siauresniais ir neturinčiais raudonos spalvos "ūsais". Nuo žaliosios meletos suaugusios patelės skiriasi mažesniu raudonos spalvos plotu, mažesne juoda dėme aplink akį, siauresniais "ūsais". Nuo panašios žaliosios meletos (patino ir patelės) suaugusi pilkosios meletos patelė labiausiai skiriasi tuo, kad apdare neturi raudonos spalvos, mažesne juoda dėme aplink akį ir siauresniais bei neturinčiais raudonos spalvos "ūsais". Skrenda banguota trajektorija. Skrendančios svarbiausia nesupainioti su žaliąja meleta. Skiriasi tuo, kad neturi apdare raudonos spalvos (patelė) arba jos labai nedaug (patinėlis). Antuodegis mažiau geltonas, o labiau žalias (žaliosios meletos – atvirkščiai). Jaunikliai paukščiai labai panašūs į suaugusius analogiškos lyties paukščius, bet yra pilkesni, lyg su neryškiu raibu raštu. Minta įvairiais bestuburiais. Ypač svarbų vaidmenį mityboje vaidina miškinės skruzdės. Uoksus sau išsikala sausuose ir žaliuose, puvinio pažeistuose storuose medžiuose.
Buveinė
Spygliuočių ir mišrūs miškai. Mėgsta šlapias vietas.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Aptinkama visuose miškuose. Įprasta, bet pastaraisiais metais gausa sumažėjusi.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Pilkosios pečialindos ir paprastosios pilkosios zylės dydžio. Labai panaši į paprastąją pilkąją zylę, bet nesupainiojama su kitais paukščiais. Nuo šios zylės skiriasi pilkesniu viršumi, šviesesne apačia ir baltais skruostais. Nuo viršugalvio ateinanti juoda juosta daugiau nusitęsia ant nugaros. Viršugalvis neblizga, kaip paprastosios pilkosios zylės veisimosi apdaru. Juoda dėmė smakre ir gerklės srityje didesnė (ilgesnė, platesnė ir mažiau kontrastinga). Tačiau svarbiausias požymis, pagal kurį šias giminingas rūšis galima gamtoje atskirti – šviesi išilgai sparno einanti juostelė, kurią suformuoja mažųjų plasnojamųjų plunksnų šviesūs kraštai. Be to, šios rūšies zylių galva stambesnė. Patikimai skiriasi giesme. Lytinis apdaro dimorfizmas nebūdingas. Rudens apdaras mažai skiriasi nuo veisimosi apdaro. Jaunikliai labai panašūs į suaugusius, bet jų viršugalvis ne juodas, o pilkai rudas. Minta bestuburiais – daugiausiai vabzdžiais. Lesa taip pat įvairių augalų sėklas. Rūšies mitybos elgesio ypatumas, kad, esant maisto pertekliui, kaupia atsargas. Toks elgesys būdingas ištisus metus, bet labiausiai prieš žiemą. Eksperimentais įrodyta, kad didesnę dalį paslėpto maisto vėliau paukščiai randa. Nesiveisimo metu mėgsta laikytis nedideliais būreliais – dažnai kartu su kitų rūšių zylėmis, pečialindomis, bukučiais, lipučiais. Pirminis uoksinis paukštis, peri savo iškaltame uokse. Uoksus kalasi mirusioje medienoje – ypač sausuoliuose. Jautri miško ūkio veiklai.
Buveinė
Veisimosi buveinė – taigos ir miškatundrės miškai. Mūsų krašte stebimas – gryni ir mišrūs eglynai. Traukimo metu aptinkamas įvairiuose miškuose, pamiškėse ir laukuose.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Traukimo metu labai dažnas, tačiau dauguma paukščių pralekia mišriuose būriuose su kikiliais nesustodami. Veisimosi metu retas ir stebimas ne kasmet. Daugiau tokių atvejų registruojama Šiaurės ir Rytų Lietuvoje. Žiemą taip pat labai retas.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Apytikriai naminio žvirblio ir kikilio dydžio. Gamtoje lengvai atskiriamas iš išvaizdos ir giesmės. Kaip ir kikilis pasižymi ryškiu apdaro lytiniu dimorfizmu. Tiek patinas, tiek patelė turi baltą antuodegį. Pagal tai skrendančius šiaurinius kikilius nesudėtinga atskirti nuo kikilių. Skirtingai nei kikilių, šiaurinių kikilių uodegos šonai tamsūs. Kūno šonai dėmėti (kikilių – vienspalviai). Patinas vasaros apdaru labai spalvingas. Nuo suaugusios patelės skiriasi juoda galva. Patelės galva šviesiai ruda, bet nėra visai vienspalvė. Viršugalvis tamsesnis. Nuo panašios kikilio patelės šiaurinio kikilio patelė skiriasi spalvingesniu apdaru, nes krūtinė ir dalis sparno dengiamųjų plunksnų oranžinės spalvos. Vietoje kikiliams būdingų kontrastingų baltų juostelių viršutinėje sparnų pusėje šiaurinių kikilių patelės turi tik neryškias trumpesnes juosteles. Išsišėręs patinas praranda kontrastingą juodą apdaro spalvą. Galva tampa juosva su smulkiom šviesiom ir netaisyklingom dėmelėm. Patelės apdaras rudenį pakinta mažai. Apdare tik padaugėja rudos spalvos. Jaunikliai iki pirmojo šėrimosi labai panašūs į patelę, tik jų pilvas ir antuodegis gelsvesni. Rudenį išsišėrę gamtoje nuo suaugusių nebeatskiriami. Minta panašiu maistu kaip ir kikiliai.
Buveinė
Seni ąžuolynai ir įvairaus dydžio lapuočių ar mišrių seni medynai su ąžuolo, skroblo ir guobinių priemaiša.
Paplitimas ir gausa Lietuvoje
Tinkamose buveinėse paplitęs visur. Įprastas. Kitur retas.
Išvaizda, skiriamieji požymiai, elgesys, panašios rūšys
Mažesnis už didįjį genį ar varnėną. Išvaizda panašus į kitus genius, bet nesunkiai nuo jų atskiriamas. Kaip ir didžiojo genio, apdaras labai margas. Skirtingai nei didysis genys, neturi "ūsų" (nėra nuo snapo pamato galvos šonu einančios juodos juostelės). Taip pat, skirtingai nei didžiojo genio, kaklo šone esanti juoda dėmė (juostelė) nėra sujungta su tamsiu sprandu. Nuo didžiųjų genių dar skiriasi ryškiai rusvu ir išilgai tamsiai dryžuotu pilvu bei raudonu viršugalviu. Pagal apdarą gamtoje patiną atskirti nuo patelės sunku. Geriausias skiriamasis požymis – intensyviau raudonas pauodegys. Nuo panašių baltnugarių genių skiriasi mažesniu dydžiu ir juoda nugara. Be to, nuo baltnugario genio patelės skiriasi raudonu viršugalviu. Nuo mažųjų genių labiausiai skiriasi dydžiu, juoda nugara bei rausvu pauodegiu. Nuo mažojo genio patelės skiriasi ir raudonu viršugalviu. Jaunikliai labai panašūs į suaugusius paukščius, bet jų apdaras truputį blyškesnis. Pirminis uoksinis paukštis, lizdus įsirengiantis dažniausiai nudžiūvusiuose ir gerokai patrešusiuose medžiuose ir stuobriuose. Minta dažniausiai įvairiais vabzdžiais. Sezoniškai geria kai kurių medžių sultis. Rudenį ir žiemą daugiausiai ieško vabzdžių apžiūrinėdamas lapuočių sausuolius ir sausas augančių medžių šakas. Pirmenybę teikia ąžuolams.
Reti stebėjimai
