Kovas – 2014 metų paukštis

Lietuvos ornitologų draugija (LOD), tęsdama ilgametes tradicijas, 2014 metais ir vėl paskelbė „metų paukštį“, kuriuo pasirinko kovą (Corvus frugilegus). Kaip ir daugelyje kitų šalių, „Metų paukščio“ skelbiamos akcijos pagrindiniai tikslai – atkreipti visuomenės ir aplinkosaugos institucijų dėmesį į sparnuočių rūšis, kurioms tuo metu reikalingas žmonių išskirtinis dėmesys ar specialios apsaugos priemonės, o taip pat išsiaiškinti tikrąją rūšies populiacijos būklę šalyje. Dažniausiai metu paukščiu pasirenkama reta ar nykstanti rūšis, tačiau gali būti ir paplitę paukščiai su nepalankia apsaugos būkle, kurių apsaugą užtikrinančios priemonės ypač nepakankamai efektyvios, todėl rūšies populiacija nyksta. Be to, pirmenybė teikiama paukščiams, apie kurių paplitimą ir gausą tuo metu trūksta aktualių duomenų, leidžiančių spręsti apie realią jų būklę. Tuo tikslu, įprastai, organizuojama rūšies populiacijos inventorizacija šalies mastu. Be to, akcijos metu visuomenė supažindinama su „Metų paukščio“ biologijos ir ekologijos ypatumais, apsaugos problemomis.

Pasirinkdama „Metu paukščiu“ kovą, LOD numatė sekančias svarbiausias veiklas:
–    Perinčių kovų kolonijų inventorizacija visos šalies mastu
–    Visuomeninė stebėsena ar kovai ir jų lizdai nėra neteisėtai naikinami Lietuvoje
–    Visuomenės švietimas ir informavimas apie kovų perinčios populiacijos tikrąją būklę, jos globos poreikius ir svarbą, taip pat žmogaus rūšiai daromą žalą bei teisines to pasekmes

Trumpai apie „metų paukštį“

Kovas visuomet buvo žmogaus palydovas, net ir Viduramžiais Europoje įsikurdavęs miestuose ar atskirose dvarų sodybose, pilių satelitinėse gyvenvietėse. Todėl natūralu, kad ir dabar beveik  visuomet glaudžiasi prie žmogaus, jo kaimynystėje augančiuose aukštuose medžiuose, kur peri įvairaus dydžio kolonijomis, rečiau pavieniuose lizduose. Didžiausiose žinomose kolonijose Lietuvoje suskaičiuojama daugiau nei po tūkstantį užimtų lizdų, nors paskutiniais metais didelės kolonijos nyksta visoje šalies teritorijoje. Viena iš priežasčių, yra perinčių paukščių persekiojimas ar net naikinimas visokiais, tame tarpe ir neleistinais būdais, pavyzdžiui, šaudant perinčius paukščius. Tenka apgailestauti, kad dalis visuomenės, ypač stokojanti ekologinių žinių ar su vyraujančia vartotojiška mąstysena (atseit, „viskas kas aplinkui priklauso man ir turi būti kaip aš noriu“), vis dar nevengia drastiškų priemonių. Todėl ir „metų paukščio“ akcija numato atitinkamas veiklas, pirmiausiai, siekiant išaiškinti tokius pažeidėjus ar, tiesiog, gamtos niokotojus. Kartu planuojama stebėti ar gamtosauginės institucijos pasvertai duoda leidimus reguliuoti kovų gausą kolonijose. Tačiau pirmiausia būtina atlikti kovų kolonijų inventorizaciją, kad jos duomenis palyginus su ankstesne apskaita, nustatyti tikrąją rūšies būklę šalyje.

Kovas (Corvus frugilegus). Mindaugo Kirstuko nuotrauka

Kalbant apie visuomenės švietimą, sieksime, pirmiausiai ją informuoti apie kovų svarbą ekosistemų lygmenyje, naudą žemės ūkiui ir apsaugos poreikius, išsaugant šį, Lietuvai tradicinį paukštį, su kurio atskridimu pavasarį mūsų protėviai siedavo pavasario pradžią.

Kovai – pavasario pranašai

Kovai, liaudyje dar kovarniais vadinami, yra neatsiejami su lietuvių etnokultūra. Jie nuo seno laikomi pavasario pranašais, o kovo 4-oji būdavo vadinama Kovų arba Kovarnių diena. Tai – sena lietuvių šventė, skirta pasidžiaugti pavasario pradžia. Buvo manoma, jog tuo metu į Lietuvą parskrenda kovai. Šią dieną patardavo praverti tvartų duris, gyvulius išleisti į lauką, įleisti vidun saulės, kad gyvuliai pasidžiaugtų ateinančiu pavasariu ir greičiau augtų, būtų atsparesni. Atėjus krikščionybei, su šia diena sutapatintos Šv. Kazimiero varduvės.

Kovai iš tikrųjų pavasarį parskrenda netgi anksčiau nei pavasario pranašu vadinamas vieversys. Priklausomai nuo pavasario pradžios, kovai gali pasirodyti ir anksčiau nei liaudyje numatytą Kovų dieną – jau vasario pabaigoje ir iškart įsikurti pernykštėse kolonijose. Tuo jie parodo, kad pavasaris yra ankstesnis nei įprastai ir verta pradėti galvoti apie atitinkamus darbus.

Kovai nyksta daugelyje Europos šalių

Nors kovai matomi visur – ir kaime, ir mieste – paskutiniais metais nustatyta, jog daugelyje Europos šalių jie sparčiai nyksta. Vakarų Europoje, pirmiausiai, dėl to „kaltas“ intensyvus žemės ūkis, kuris tiesiogiai siejamas su gausiu pesticidų naudojimu. Šios medžiagos, patekę į kovų organizmą (ko jie negali išvengti, nes maitinasi žemės ūkio naudmenose), įtakoja ne tik žemą rūšies produktyvumą, bet neretai yra ir suaugusių paukščių mirties priežastis. Taip kovai, naikindami žemės ūkio kenkėjus, patys patenka į šiems paspęstus spąstus. Tuo tarpu Rytų Europoje, kur gamtosauginės tradicijos dažnai nėra siejamos su lygiateisiu žmogaus ir gyvosios gamtos vertybių sugyvenimu kartu, laikantis pakantumo ir tolerancijos principo, kovai paprasčiausiai paskelbiami kaip nepageidaujamas žmogaus aplinkos komponentas su atitinkamais, toliau sekančiais sprendimais – naikinti, vyti, išvaryti….. Paukščius mylintiems žmonėms tenka tik apgailestauti, kad tokius barbariškus veiksmus dažnai inicijuoja savivaldos pareigūnai, neretai ir vietos bendruomenei ne mažiau įtakingi bažnyčios atstovai, o šiems pritaria aplinkosaugos institucijos. To rezultate, kovų kolonijos nyksta, o pats paukštis praranda savo etnografinę savastį.

Pavyzdžiui, Lenkijoje, ornitologai, dėl ypač spartaus rūšies nykimo, siūlo kovus įtraukti į saugomų paukščių sąrašą. Panašu, kad ir Lietuvoje kovų populiacija nyksta ne mažesniais tempais. Todėl Lietuvos ornitologų draugija (LOD) šiemet organizuoja kovų kolonijų inventorizaciją. Jos rezultatus lyginsime su prieš dvidešimt metų vykdytos apskaitos duomenimis, kas parodys dabartinę rūšies būklę. Apie planuojamą inventorizaciją parašysime artimiausiu metu paskelbdami jos vykdymo metodiką bei parengę specialias formas apskaitų duomenims suvesti, kad kiekvienas šalies pilietis galėtų pateikti savo stebėjimų duomenis iš bet kurio šalies kampelio. Šiuo metu galime pranešti, kad jos vyks balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje.

Žmogaus paskelbtas priešu

Jau minėjome, kad kovai dažnai skelbiami nepageidaujamu žmogaus kaimynu. Pirmiausiai, dėl keliamo triukšmo. Dažnam nepatinka, jog paukščiai veisimosi vietose teršia aplinką. Tačiau šiuo atveju visgi iškyla tas pats klausimas – ar mes esame pakankamai tolerantiški greta mūsų gyvenantiems gyvūnams. Ir dilema – ar žmogus yra visagalis Žemės savininkas, galintis visą aplinką tvarkyti taip, kaip jam patogu ir naudinga, ar visgi yra tos pačios aplinkos dalis ir turi sugyventi su ja? Kovo atveju dažnai tenka spręsti šią dilemą, nes šis paukštis visuomet buvo žmogaus palydovas, kurdavosi greta jo, ne tik perėdavo jo kaimynystėje, bet ir maitinosi žmonių dirbamuose laukuose, daržuose, nekonkuruodamas su juo, o vykdydamas jam skirtą misiją – palaikydamas gamtos pusiausvyrą. Juk būtent kovai yra viena iš nedaugelio rūšių, kuri gali reikšmingai reguliuoti grambuolių gausą (o šie nemažai žmogui bėdų pridaro), taip pat sulesa nemažai pelinių graužikų, kitų žemės ūkio kenkėjų.

Tačiau žmogus dažnai mato tik tai, kas jam nepatinka, trukdo. Gaunasi paradoksali situacija – kovui labai reikia žmogaus (tiek dėl perėjimo, tiek mitybinių sąlygų), o žmogui kovas dažnai atrodo nepageidaujamas triukšmadarys ir aplinkos teršėjas. Net neįvertinant jo svarbos ne tik pačiam žmogui, bet ir visai ekosistemai. Dažniausiai matoma tai kas nepatinka – gyvenviečių parkuose, skveruose, kapinėse ar klebonijose kovų lizdais tankiai nusėti medžiai. Nepatinka jų keliamas triukšmas, nors mašinų keliamas triukšmas miestuose jiems netrukdo. Taigi, nors kovai turi nedaug natūralių priešų, žmogus tampa didžiausia jų nelaime, tam tikra prasme juos priviliodamas tinkama aplinka (ne tik veisimuisi tinkamais želdiniais, bet ir netvarkingais šiukšlių konteineriais, kur kovai apsčiai randa maisto), o vėliau stengdamasis naikinti nepageidaujamus kaimynus. Tačiau visgi vertėtų prisiminti, kad gyvename jau 21 amžiuje ir išsivysčiusiose šalyse gamtosauginė etika žengia koja kojon su kultūros ir žmogaus gerovės puoselėjimu. Norėtųsi tokia šalimi laikyti ir Lietuvą, nors kovų šaudymas prie lizdų, kiaušinių ar net jauniklių naikinimas visgi parodo, kad mūsų visuomenėje dar gajus ilgus sovietmečio metus skiepytas vartotojiškas požiūris į gamtą. Deja, ir aplinkosaugos institucijos dažnai palaiko šį požiūrį, o ne gina prieš žmogų bejėgiu atrodantį kovą. Todėl nepaprastai svarbu, kad gamtosaugai neabejinga visuomenės dalis imtųsi kovų gynėjo vaidmens. Tuo paremta ir LOD iniciatyva, prašanti draugijos narių bei visų, gamtai neabejingų žmonių pranešti apie kovų ir jų lizdų naikinimo atvejus veisimosi metu. Atlikti tyrimai parodė, kad lizdų išardymas žiemos metu ir paukščių baidymas jiems tik atskridus į buvusias veisimosi vietas priverčia kovus ieškoti naujų perėjimo vietų. Tokių būdų, be tiesioginio paukščių ir jų palikuonių naikinimo galima „išprašyti“ kovus iš nepageidaujamų vietų, pavyzdžiui kapinių ar miesto rekreacinių zonų. Galime paminėti gražias Kretingos ir Panevėžio miesto savivaldybių iniciatyvas, kuomet kovų kolonijos buvo „iškeldintos” nesiimant jokių drastiškų priemonių. Deja, tokių pavyzdžių kol kas yra mažiau nei barbariškų kovų kolonijų naikinimo atvejų, kurių tarpe pernai labiausiai nuskambėjo atvejis Plungėje, kur medžiotojai, su savivaldybės ir aplinkosaugininkų palaiminimu, šaudė kovus prie lizdų ir į šias skerdynes dar vaikus pasikvietė. Tačiau LOD sieks iš esmės keisti šią situaciją, pirmiausiai pasitelkiant viešumą, kuris kartais duoda žymiai geresnius rezultatus nei teisinės priemonės. Todėl prašome visų šalies piliečių pranešti mums apie pastebėtus kovų šaudymo ar lizdų naikinimo perėjimo metu atvejus. LOD viešins visus tokių „akcijų“ vykdytojus, informuos visuomenę ir apie jų organizatorius bei leidimus naikinimui išdavusius asmenis.

Pranešimų laukia LOD sekretoriato darbuotojai: [email protected]; (8 5 ) 213 0498 bei šią iniciatyvą koordinuojantis draugijos Tarybos narys Marius Karlonas: [email protected].

TIKIMĖS JOG BENDROMIS PASTANGOMIS MUMS PVYKS APGINTI SKRIAUDŽIAMUS KOVUS!
 

2014-01-31