Kad įvairūs plėšrūnai netrikdytų perinčių paukščių ir inkilai ilgiau tarnautų, reikalinga jų apsauga. Pagrindiniai plėšrūnai, kenkiantys inkilų gyventojams yra katės, kiaunės, audinės, didieji geniai ir varniniai paukščiai.

Kiaunės lengvai išplėšia inkilus, kurių anga didesnė nei 6 cm. Todėl keliant inkilus didesniems paukščiams būtinai reikia įrengti specialią apsaugą ant medžio kamieno. Lizdaviečių apsaugai patartina medžio kamieną ne žemiau kaip 1,5 m aukštyje apjuosti 90 cm pločio skardos juosta. Be to, reikia atminti, kad didelius inkilus reikėtų kelti į pavienius (atokiau viena nuo kito augančius) medžius, nes kiaunės gali peršokti į gretimus medžius ir taip pasiekti inkilą. Atstumas tarp medžio su inkilu ir gretimų medžių lajų neturėtų būti mažesnis kaip 5-6 metrai.

Aptikęs paukščių užimtą inkilą ir jį išplėšęs, plėšrūnas pradeda tikrinti visus jo aptiktus inkilus. Tokiu būdu, neapsaugoti inkilai tampa spąstais visiems juose perintiems paukščiams.

Miškuose inkilai su maža landa dažnai nukenčia nuo didžiųjų margųjų genių, kurie prasiplatinę angą, gali sunaikinti ten perinčio paukščio lizdą. Todėl mažas inkilų landas patartina apkalti skarda. Galima aplink landą prikalti eilę trumpų vinių su didelėmis galvutėmis. Dar vienas būdas - nedidelėje poros centimetrų storio lentelėje pragręžiama landos dydžio kiaurymė. Tokia lentelė prikalama prie priekinės inkilo sienelės taip, kad angos sutaptų. Toks priedas apsaugos inkile perinčius paukščius ne tik nuo genių bet ir nuo plėšrūnų, nes pailgėjusi landa trukdo pasiekti giliau inkile esantį lizdą. Tokiu būdu galima susiaurinti ir genių praplatintas inkilų landas.

Dar vienas gana paprastas apsaugos nuo plėšrūnų būdas - padaryti maždaug 6 cm į priekį išsikišantį stogelį, o po landa prikalti tokio paties pločio į priekį atsikišančią lentelę per visą inkilo plotį. Taip padaromas savotiškas inkilo “prieangis”, kuris nė kiek netrukdo smulkiems paukščiams patekti į vidų, o plėšrūnams (katėms, kiaunėms) inkilo vidus tampa nebepasiekiamas nei iš apačios, nei nuo stogelio.