Lietuvos ornitologų draugija (LOD) kartu su jungtinės veiklos partneriais, kaip numatyta trišalėse saugomų gyvūnų rūšių teritorijų tvarkymo paslaugų sutartyse su Aplinkos ministerija bei Lietuvos Medžiotojų ir Žvejų draugija, organizavo ir vykdė tvarkymo darbus 48 gamtinėse teritorijose, kur retų ir nykstančių gyvūnų rūšių apsaugai pagerinti įgyvendinama daugiau nei du šimtai įvairių tvarkymo priemonių. Šie saugomų gyvūnų buveinių tvarkymo darbai vykdomi įgyvendinant Europos regioninės plėtros fondo bei Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis finansuojamą projektą „Retų rūšių apsaugos ir invazinių rūšių gausos reguliavimo priemonių įgyvendinimas“. Net 28 teritorijos tvarkomos siekiant pagerinti saugomų paukščių – kurtinio, dirvinio sėjiko, stulgio,  tikučio, gaiduko, mažosios žuvėdros, meldinės nendrinukės – buveinių būklę. Jau po pirmųjų (2013 m.) tvarkymo darbų metų, kai kuriose teritorijose pastebėtas jų teigiamas poveikis saugomoms paukščių rūšims. Tuo tarpu pakartojus priemones 2014 metais – pastebėtas žymiai didesnis gamtosauginis efektas. Viena tokių teritorijų yra salos ties Atmatos žiotimis. Kokie paukščiai čia įsikūrė 2015 metais aprašo LOD ornitologas Marius Karlonas.

Paukščių stebėjimai atlikti gegužės paskutinėmis dienomis, vienkartinio apsilankymo metu. Tačiau net ir trumpai apsilankius saloje, negalima nepastebėti saugomų paukščių gausos. Ir svarbiausia mūsų vietinių – perinčių. Tik įžengus į salą, iškart pasigirsta pirmieji aliarminiai paukščių balsai ir kylančios gervės trimitai, kurie nerimastingai praneša apie įsibrovėlį. Ir iš tiesų - yra dėl ko nerimauti. Netrukus iš žolių pakyla pirmosios pempės ir raudonkojai tulikai, kurie skraidydami virš galvos įsibrovėliui „rėkia“ kiek įmanydami, pranešdami savo kolegoms apie artėjantį pavojų.  Suprasdamas jog šiuo metu yra pats paukščių perėjimas ir jautrus metas, kuriuo geriau vengti paukščių trikdymo. Todėl pasuku salos pakraščiu tęsdamas apskaitą. Paėjus dar kelis metrus, raudonkojų tulikų aliarmo išgąsdinta pakyla ir griciukų pora, kuri nerimastingai „griciuodama“ apsuka porą ratų virš manęs ir bandydama nuvilioti artėjantį prie lizdo pašalietį, nutūpią vos už keliolikos metrų man už nugaros. Tačiau kiek pakeitęs kryptį skubu toliau – norisi kuo trumpiau trukdyti perinčius paukščius. Netrukus iš nendryno pakyla dryžgalvių kryklių pora, kurių dar bent porą teko girdėti ir vėliau. Taip pat pakrantėje plaukiojo dvi poros pilkųjų ančių, rudagalvė kryklė, ir apie 40 didžiųjų ančių. Einant toliau pakyla dar dvi poros griciukų, o iš paskos jų sukelto aliarmo ir keli raudonkojai tulikai. Priėjus smėlėtą salos pakrantę akį patraukia saulės atokaitoje sutūpęs paukščių būrys: rudagalviai ir sidabriniai kirai, upinės žuvėdros, dvi poros jūršarkių, trys akmenės ir vienas juodkrūtis bėgikas. Pasuku kitu salos pakraščiu atgal link valties ir čia pat, iš aukštos žolės pakyla ir lodama nuskuodžia stirna.  Grįždamas atgal dar sutinku ne vieną nendrinę startą, o prie pat valties ausis pradžiugina čaižus geltongalvės kielės balsas, kurio savininkas tupi vos už 5 metrų, visai nekreipdamas į mane dėmesio.  Tačiau nenorėdamas ilgiau drumsti paukščių ramybės sėdu į valtį, bet ausys užfiksuoja dar vieną gerai pažįstamą balsą – perkūno oželių. Pakeliu galvą į viršų ir suskaičiuoju net tris besiblaškančius ilgasnapius mekentojus. Tuo pat metu, nuo Kniaupos įlankos virš salos praskrenda ir retosios baltaskruostės žuvėdros. Saloje iš viso suskaičiavau apie 10 porų raudonkojų tulikų, 12 porų pempių, tris poras griciukų, dvi poras  jūršarkių, tris perkūno oželius, vieną juodkrūtį bėgiką, apie 40 didžiųjų ančių, tris poras dryžgalvių kryklių, dvi poras pilkųjų ančių, po vieną rudagalvės kryklės ir geltongalvės kielės patiną.  Paplaukus porą šimtų metrų apžiūriu dar vieną mažą smėlėtą salelę, kurioje perėjimui jau ruošiasi 5 poros mažųjų žuvėdrų.  

Dryžgalvė kryklė (Anas querquedula). © Marius Karlonas

Paprastasis griciukas (Limosa limosa). © Marius Karlonas

Geltongalvė kielė (Motacilla citreola). © Marius Karlonas

Mažosios žuvėdros (Sterna albifrons). © Marius Karlonas

Viena iš Atmatos salų. © Marius Karlonas

Po salų tvarkymo darbų, akivaizdžiai išaugos ornitofaunos gausa ir rūšinė įvairovė, o taip pat svarba saugant perinčius retuosius Lietuvos sparnuočius. Todėl šiai teritorijai turi būti skiriamas išskirtinis dėmesys saugant ją nuo lankytojų, tuo pačiu ir atsitiktinio ar tyčinio trikdymo. Nors saloje ir yra specialiai žmonėms pastatytas ženklas, kuriame nurodytas laikotarpis (gegužės 20 – liepos 31), kuriuo draudžiama lankytis salose, tačiau gamtosaugininkus vis dar pasiekia informacija apie įžūlius žvejus, kurie ignoruoją šį ženklą ir apsistoja salose. Taigi, bendromis jėgomis pasistenkime apsaugoti vertingiausius gamtos kampelius nuo neprašytų lankytojų bent paukščių veisimosi metu. Taip pat dėkime pastangas organizuojant gamtotvarkos darbus ir sudarant palankias sąlygas paukščiams perėti.