Uncategorized

SABUKO – tai Gruzijoje įsikūrusi gamtos apsaugos draugija, kuri rūpinasi gamtos apsauga tarptautiniu lygmeniu.  Ši organizacija gerai žinoma dėl  Batumio plėšriųjų paukščių stebėsenos stoties įkūrimo. Dar vienas jų projektas, kuris sėkmingai prasidėjo pernai, yra skirtas karališkųjų erelių (Aquila heliaca) ir maitvanagių (Neophron percnopterus) apsaugai bei monitoringui Kaukazo regione.  Todėl ir šįmet ši organizacija tęsia savo pradėtą paukščių apsaugos veiklą bei kviečia visus, kuriuos domina laukinė Kaukazo gamta, patyrinėti jos slapčiausius užkampius net kelių skirtingų, plėšriųjų paukščių apsaugai skirtų ekspedicijų – Gruzijoje, Azerbaidžane ir Armėnijoje – metu. 

Metant iššūkį trumpiausiai metų dienai ir parodant, kad nėra netinkamo laiko paukščiams stebėti kviečiame jus prisijungti prie paukščių stebėjimo šventės „Trumpiausia 2014 metų diena“. Saulėgrįža, tai laiko momentai žiemą ir vasarą, kai Saulė, slinkdama ekliptika, atsiduria taškuose, labiausiai nutolusiuose nuo dangaus pusiaujo. Nuo jų Saulė pradeda grįžti atgal (artėti prie dangaus pusiaujo). Gruodžio 22 d. yra žiemos saulėgrįžos diena: trumpiausia metų diena ir ilgiausia metų naktis. Trumpiausia diena  Latvijoje – 6val ir 43min., Estijoje diena netgi 20minučių trumpesnė. Lietuvoje dienos ilgis yra 7 valandos ir 14 minučių. Šiais metasi pirmoji saulėgrįžos diena yra sekmadienį, taigi, tai puiki proga praleisti laiką gamtoje ir tuo pačiu apšilti prieš Lietuvos paukščių stebėtojų varžybas, „Kalėdinis Maratonas“, kuris prasidės nuo gruodžio 25 d.

Ji skirta vienos iš Lietuvoje žiemojančių paukščių rūšių apskaitai, siekiant įvertinti žiemojančios populiacijos ar atskirų individų gausą ir žiemojimo atvejus. Dažniausiai ši akcija skelbiama retesnėms, ne plačiai paplitusioms ir sunkiau pastebimoms paukščių rūšims, todėl ar akcija pavyks labai priklauso nuo paukščių stebėjimo entuaziastų aktyvios veiklos. Taip pat ne mažiau vertingi ir atsitiktinės registracijos, pavyzdžiui prie namų, važiuojant automobiliu, žvejojant ir pan., t.y. nebūtinai tikslingai stebint paukščius, duomenys.

Kaip ir kasmet jau aštuntąjį kartą Lietuvos ornitologų draugija (LOD) visus besidominčius gamta, o ypač paukščiais, kviečia dalyvauti Kalėdiniame paukščių stebėjimo maratone. Tai puiki proga metų pabaigos švenčių laikotarpiu ne tik pasėdėti su artimaisiais prie bendro stalo, bet ir išeiti į gamtą bei užfiksuoti besikeičiančios gamtos akimirkas. Norime pažymėti, kad tai nėra kai kuriose užsienio šalyse populiarių Kalėdinių paukščių apskaitų analogas, o tik paukščių stebėtojų varžybos, leidžiančios sužinoti daugiau apie paukščių rūšinę įvairovę tuo metų laiku.

Lietuvos ornitologų draugijos (LOD) sekretoriatui paskambinęs ūkininkas Vaidas Mikalauskas informavo, jog prie jo sodybos Antalkių k., Vilkijos apl. (Kauno r.) jau antra savaitė laikosi reta mūsų šalyje viešnia iš šiaurės – baltoji pelėda (Bubo scandiacus). Pirmasis patikrinti šio fakto nuvyko ornitologas-fotografas Marius Čepulis ir netrukus patvirtino, jog paukštis apibūdintas teisingai – stebima baltosios pelėdos patelė. Tai labai įdomus faktas, nes ši rūšis nuo 1975 metų stebima tik devintą kartą. Kitas įdomus momentas yra, jog, kaip tolimos šiaurės svečias, šis paukštis Lietuvoje pasirodė palyginti anksti – jau lapkričio antroje pusėje. Įprastai baltosios pelėdos stebėtos atėjus „tikrai“ žiemai. Juolab, jog kitos tolimos šiaurės rūšys – svirbeliai, čimšiakai, sniegstartės ir kt., dar nepasirodė įprastai gausiais pulkais. O paukščių stebėtojams tai puiki proga pamatyti rūšį, kurios stebėti žiemos mėnesiais reikėtų vykti į šiaurinius Skandinavijos ar Rusijos rajonus.

Daug kam iškyla klausimas – kada pradėti ir baigti paukščių lesinimą. Konkrečias datas įvardinti yra sudėtinga, nes jos priklauso ne tik nuo oro sąlygų, bet ir nuo galimybių patiems paukščiams susirasti maisto. Vienais metais šalčiai apgula Lietuvą ar pavasaris ateina anksčiau, kitais – vėliau. Smulkieji sparnuočiai be didesnių problemų maisto gali susirasti iki tol, kol paspaudžia didesni šalčiai ar neapledėja augalai, kurapkos – kol neįšalusi ar storu sniego sluoksniu nepadengta žemė, vandens paukščiai – kol neužšalę dideli vandens telkinių plotai, kai kurie plėšrieji ir pelėdiniai – kol laukuose atvirai (ne po sniegu) šmirinėja graužikai, gausu smulkiųjų sparnuočių, vandens telkiniuose būriuojasi vandens paukščiai.

Lietuvos Raudonąją knygą, kurioje nurodomos retos ir nykstančios gyvūnų, paukščių ir augalų, rūšys bei jų apsaugos strategijos, žino kiekvienas. Tačiau kiek iš žinančiųjų atkreipia dėmesį ir pasidomi, ar ta knyga storėja? Juk tikrai mažai kas norėtų, kad gamta skurstų – jos silpimas reikštų ir grėsmę žmogui.

Jau rašėme, jog Lietuvos ornitologų draugija (LOD) kartu su partneriu AB „Litgrid“ (LITGRID), kuris yra aukštos įtampos perdavimo linijų operatorius Lietuvoje, 2014 m. vasarą pradėjo vykdyti keturių metų trukmės projektą „Paukščių apsaugos priemonių įdiegimas Lietuvos aukštos įtampos elektros energijos perdavimo tinkluose“. Šį projektą finansuoja Europos Sąjungos aplinkos finansinė programa „LIFE+“, projektą taip pat finansuoja LR Aplinkos ministerija, LOD bei LITGRID. 

Pastaruoju metu aplinkosaugininkai sulaukia nemažai žmonių skambučių apie Lietuvoje žiemoti likusius vandens paukščius – gulbes, antis ir laukius. Dauguma jų, ypač gulbių, neišskrenda į šiltuosius kraštus todėl, kad vasarą pripranta būti žmonių lesinami ir jaukinami. Gamtininkai primena, kad pradėjus lesinti paukščius tai reikia daryti ir visą žiemą. Jeigu likusieji žiemoti paukščiai yra sveiki, gali skraidyti, nereikia jų trikdyti.