Pirmiausiai lesinimas

Sumažėjus želdinių plotams miestuose, nykstant seniems, džiūstantiems medžiams miškuose ar laukuose, dėl žemės ūkio chemizacijos nykstant piktžolėms bei nebepaliekant dirvonuojančių plotų galulaukėse, paukščiams vis sunkiau susirasti natūralaus maisto žiemą, todėl papildomas jų lesinimas ar slėptuvių įrengimas jiems padeda sėkmingai sulaukti pavasario. Sparnuočiai nespėja prisitaikyti prie kintančių aplinkos sąlygų, bet mes galime jiems padėti, užtikrindami pakankamą maisto kiekį šaltomis ir trumpomis žiemos dienomis, kuomet ypač daug energijos paukščiams reikia, kad išgyventų ilgai trunkančiu tamsiu paros metu. Lesinimas žiemą yra vienareikšmiškai svarbi paukščių globos veikla. Tiesa, nereikia pradėti maitinimo kol nespūstelėjo tikras šaltukas ir nesusiformavo sniego danga ar neužšąlo vandens telkiniai (vandens paukščiams), kas daroma siekiant privilioti daugiau rūšių. Jei jau sulaukėme žiemos, paukščių lesinimas turi tapti visų, gyvajai gamtai neabejingų žmonių rūpesčiu. Užšalus vandens telkiniams, būtina pradėti maitinti properšose susitelkusius vandens paukščius, o susiformavus pastoviai sniego dangai – lesinti kurapkasbei geltonąsias startas, karklažvirblius. Svarbu, kad tai nebūtų vienkartinės akcijos ir paukščiai būtų lesinami iki pat žiemos pabaigos (nebūtinai kalendorinės, svarbiausia, kol nutirpsta sniego danga ir nuo ledo išsilaisvina vandens telkiniai). LOD kviečia prie namų įsirengti lesyklas, patartina didesnes, kur telpa daugiau lesalo, užtikrinant, kad jos nebus tuščios po kelių valandų. Vandens paukščius geriausia maitinti irgi pastoviose vietose, kurias jie gerai atsimena ir čia laikosi laukdami lesalo. Jau kelis metus LOD su savanorių ir vietos gyventojų pagalba Kaune grūdais lesina žiemojančius vandens paukščius – gulbes nebyles ir didžiąsias antis. Kaunas buvo pasirinktas dėl skaitlingiausių minėtų rūšių žiemaviečių, nors papildomas maitinimas reikalingas ir kitose vandens paukščių susitelkimo vietose.

Kaune žiemojančios gulbės nebylės. Julius Morkūno nuotrauka

Šąlančių paukščių gelbėjimas

Vandens paukščiai, spūstelėjus dideliems šalčiams, ilsėdamiesi ant ledo, kartais prie jo prišąla. Tai nulemia, pirmiausiai, plunksnų danga, kuri sulaiko paukščių skleidžiamą šilumą. Dėl didelio šalčio nejudrių paukščių plunksnos tiesiog prišąla prie ledo. Jei ant plunksnų susiformuoja varveliai ar ledo gabalėliai, nereiškia, kad paukščiai prišalo – vandenyje ledas ištirps ir paukščiai toliau normaliai gyvuos. Prišalimas prie ledo taip pat nėra tiesiogiai susijęs su sparnuočių būkle ar išsekimu – prišąla tiesiog nejudrūs, ilgiau besiilsintys vandens paukščiai. Vien maitinimu šios problemos neišspręsime, nors akivaizdu, kad aktyvesni ir judresni paukščiai dėl prišalimo nukenčia rečiau. Visgi, prišalusius paukščius tenka gelbėti kasmet ir netgi žiemos pradžioje, kuomet jie dar turi sukaupę pakankamai riebalų atsargų.

Kitu atveju paukščiai, ypač tolimi migrantai ir pietinės rūšys, kenčia užėjus didesniems šalčiams. Šiai kategorijai pirmiausiai prisikiariamas didysis baublys, pietinių kraštų pelėdos, mažieji apuokai,  taip pat baltieji gandrai ir kt. Šiuos paukščius, siekiant išvengti jų žūties užėjus stipriems šalčiams,reikia palaikyti šiltesnėse patalpose, pamaitinti ir, kiek atšilus orams, paleisti į laisvę. Kartais tokią pagalbą galima suteikti ir namų sąlygomis, paukščius trumpai laikant sandėliukuose, garažuose ar net dėžėse bute. Būtent toks atvejis buvo šiemet, kuomet paskambinę žmonės pranešė jog įmonės gamybinėse patalpose per šalčius apsigyveno per vartus atskridęs mažasis apuokas. Šį paukštį kelias dienas  namuose laikė bei maitino LOD narys Darius Musteikis. Tam užteko didesnės kartoninės dėžės bei kelių pelių, o apuokas per atšilimą vėl išleistas į laisvę. Panašiai reikėtų elgtis ir su aptiktomis nusilpusiomis liepsnotosiomis pelėdomis, pelėdikėmis, mažaisiais apuokais, kurių nebūtina gabenti į toliau esančius laukinių gyvūnų laikymo centrus, o galima juos šiltai palaikyti ir pamaitinti savo namuose.

Darius Musteikis išgelbėjęs mažąjį apuoką nuo šalčio ir bado po globos išleido paukštį į laisvę. Gedimino Petkaus nuotrauka

Kaip sumažinti paukščių žūtį dėl žmogaus veiklos?

Neretai žmogaus veikla nulemia paukščių žūtį. Ne visada galima jos išvengti be kardinalių pokyčių, tačiau kartais įmanoma sumažinti poveikį ir išgelbėti bent dalį paukščių. Tokios pastangos yra būtinos. Toliau seks keli patarimai, susiję su žiemojančiais paukščiais.

Pirmiausiai, reikia vengti paukščių lesinimo prie pastatų, kurių languose atsispindi aplinka, ypač greta augantys medžiai. Į tokias vietas priviliojant paukščius, galime nulemti jų žūtį. Žinomas ne vienas toks atvejis, nes žmonės visada stengiasi lesyklas įsirengti prie pat langų. Paukščiams žūnant atsitrenkus į stiklus, nieko kito nelieka, tik nukelti lesyklą atokiau. Iškart pastebimas nuostabus efektas – nebelieka žuvusių paukščių, nors sparnuočiai ir toliau intensyviai lesinami. Patirtis rodo, kad lesyklas reikėtų įrengti ne šalia pastatų, o atokiau esančiuose parkuose ir skveruose, kiemuose ar greta augančiuose miškuose. Tai būtų ne savanaudiškas ir išimtinai paukščių globai skirtas poelgis. Taip pat nereikia lesyklų įrengti prie judrių gatvių ir kelių, nes sparnuočių žūtis gali išaugti dėl intensyvaus transportų priemonių srauto.

Jūroje kartais aptinkamus nafta išsitepusius vandens paukščius galima išgelbėti, jei jie bus laiku sugauti ir nuvalytos jų plunksnos. Pastebėjus tokius paukščius, reikia skubiai reaguoti, sutelkiant jiems būtiną pagalbą. Nors specializuotų paukščių reabilitacijos centrų dar neturime, nafta išsitepusias plunksnas reikia kuo skubiau nuvalyti, o paukščius kurį laiką stebėti laikant juos nelaisvėje. Norint padėti jiems išgyventi, reikia operatyviai informuoti aplinkosaugines organizacijas apie pastebėtas nafta išsitępusias antis, narūnėlius ar kitus vandens paukščius.

Panašiai yra ir su į tinklus įkliuvusiais paukščiais – jei jie neseniai įsipainiojo ir tinklo viršuje, kol neišseko jėgos, būna gyvi ir galima juos išlaisvinti. Pastebėjus tokius atvejus, reikia nedelsiant informuoti Aplinkos apsaugos departamentų Gyvosios gamtos skyrių darbuotojus, beje, kaip ir dėl kitų panašių atvejų, kuomet reikalingas oficialių gamtos apsaugos institucijų įsikišimas.