Balandžio mėnesio viduryje iš toli pastebėjome keletą dienų besitęsusią keistą stambaus vanaginio paukščio (o kai kada ir dviejų) kovą su baltųjų gandrų pora. Žuvininkai atakavo baltųjų gandrų porą lizde, o pastarieji bandė ginti save ir savo lizdą. Jų lizdas susuktas ant vandentiekio bokšto. Šį lizdą baltieji gandrai naudojo jau keletą metų. Deja, šiemet žuvininkas lizdą jau užėmusią baltųjų gandrų porą nukonkuravo. Paaiškėjo, kad žuvininkų pora baltųjų gandrų lizde įsikūrė veisimuisi.

Tiesa, žmogiškai vertinant, gandrai neliko labai nuskriausti.  Žuvininkai persekiojo baltųjų gandrų porą tik prie pat jų lizdo, bet kiek tolėliau jų visai nelietė. Todėl baltųjų gandrų pora prarado labai nedidelę veisimosi teritorijos dalį.  Naują lizdą susisuko sodyboje ant elektros stulpo apytikriai 300 m atstumu nuo užkariauto lizdo. Dabar gandrai stengiasi neskraidyti arti buvusio lizdo, nes jį pakankamai stropiai gina žuvininkai. Maitinasi jie, kaip ir anksčiau, aplinkiniuose laukuose.

Tuo tarpu, baltųjų gandrų porą nuo lizdo išvariusią, žuvininkų porą kol kas lydi sėkmė. Pagal paukščių elgesį matyti, kad nuo balandžio vidurio jau buvo padėti ir inkubuojami kiaušiniai. Inkubavimo pradžioje nelabai toli nuo lizdo vietiniu lauko keliu praeinant žmonėms ar pravažiuojant mašinoms perintis paukštis lizdą palikdavo. Jis šūkaudamas būdingu balsu sukdavo ratus apie lizdą, bet dažniausiai nuo jo pasišalindavo toliau. Stebėdami šį unikalų žuvininkų veisimosi atvejį pergyvenome, kad pora gali mesti pradėtą inkubuoti dėtį. Neįprasti stambūs paukščiai –„vanagai“ atkrepia praeivių dėmesį, atvyksta žmonių jų pasižiūrėti. Mūsų džiaugsmui žuvininkai padidintą aplinkinių žmonių dėmesį ir tuo pačiu trikdymą iki šiol pakėlė. Birželio pirmomis dienomis galėjo išsiristi jaunikliai, nes tuo metu paukštis nebetupėjo lizde (akivaizdžiai kiaušinių nebeinkubavo), o kepinant saulei jauniklius nuo saulės dengė savo išskėstais sparnais.

Kol kas lizdo nėra radę užkietėję fotografai ir šių paukščių netrikdo. O ir pačių žuvininkų reakcija į trikdymą sumažėjo. Pvz., dabar prie lizdo budintis paukštis ramiai pravažiuojančias mašinas toleruoja ir nepasišalina. Atsirado viltis, kad ši pora gali sėkmingai išvesti jauniklius. Tai labai svarbu. Mat kol kas nėra žinoma kito tokio atvejo arti Rytų Europoje, kad šiame regione toks bailus ir žmonių kaimynistės vengiantis paukštis perėtų taip arti prie sodybos ir nuolatos žmonių trikdomas. Jei sėkmingai užaugtų jaunikliai, labai tikėtina, jie taip pat paveldėtų tėvų ypatingą toleranciją žmogui. Tai būtų labai vertinga šios nykstančios paukščių rūšies apsaugos požiūriu. Tikėtina, kad toks elgesys populiacijoje palaipsniui įsitvirtintų ir gal būt plistų. Mat šiuo metu viena iš grėsmių, kodėl šių paukščių populiacija Lietuvoje labai maža, yra tai, kad Rytų Europoje vyrauja paukščiai, labai vengiantys žmogaus kaimynystės. O kiek gi tokių vietų Lietuvoje, kur nesilankytų žmonės? Todėl Lietuvoje ir aplinkinėse teritorijose šie paukščiai dažniausiai peri nuošaliose vietovėse, ypač aukštapelkėse, kur pavasarį (veisimosi teritorijų ir lizdų pasirinkimo metu) žmonės iš tiesų lankosi retokai. Be to apylinkėse turi būti gausu vandens telkinių, nes jie žuvininkas yra maitinimosi buveinė. Žuvininkai konkuruoja ir su jūriniais ereliais, kurių pastaraisiais dešimtmečiais labai pagausėjo. Tad žuvininkai dar turi rasti tokią vietą, kur jie „nesipainiotų“ arti jūrinio erelio gyvenamų vietų.

Tik kai kur šios paukščių rūšies areale stebimas pakantus žmogui žuvininkų elgesys. Pvz., Didžiojoje Britanijoje aprašyta kelios vietovės, kur šie paukščiai peri visai arti žmonių gyvenamų vietų, netgi miestų pakraščiuose.

Tad esame įdomaus fakto liūdininkais. Apie šios žuvininkų poros tolimesnį likimą tikimės pranešti ateityje.

Neringa Kozminė, Audrius Kozminas, Petras Kurlavičius