Turėtume džiaugtis, jog dėl mažėjančių kainų daugumai prieinama įdomius gamtos gyvenimo momentus leidžianti įamžinti fototechnika, dažną, net didelės patirties neturinti žmogų priartina prie gamtos, leidžia pamatyti bei patirti šį jautrų ir paslaptingą pasaulį. Taip jie supranta kokios svarbios gamtininkų ir visuomenės pastangos išsaugoti mus supančios gamtos vertybes, šiais „atradimais“ pasidalinti su savo draugais ir artimaisiais. Tačiau vis tik, kaip rodo pastarųjų metų patirtis, nėra viskas taip paprasta ir gražu. Dažnas galintis sau leisti įsigyti gamtos fotografijai reikalingą techniką dažniausiai neturi biologinių žinių apie fotografuojamas rūšis, todėl nėra ir suvokimo kokius pavojus gyvajai gamtai gali sukelti žmogus, kuris stengiasi ją įamžinti  iš arti. Ypač jautriausiu paukščių bei kitų gyvūnų veisimosi metu. Todėl patyrę ir atsakingi fotografai, siekdami išvengti žalos gamtai laikosi jų pačių nustatytų gamtos fotografijos etikos normų.  Tuo tarpu kiekvieną dieną į girias ir pelkes plūstantis būrys „mėgėjų“, kurie neretai su gamta pažįstami tik iš TV ekranų, tačiau norintys būtinai užfiksuoti rečiausius ir žmonių vengiančius Lietuvos gyvūnus, kelia vis didesnę grėsmę mūsų gamtai. Vieni jų – ganėtinai greitai „išauga“ ir supranta, ką daro gerai, o ko reikia vengti. Tačiau kiti – savanaudiškai nepaiso gamtos interesų, jau nekalbant apie gamtinės fotografijos etiką.

    Labai geras pastarųjų pavyzdys – save gamtos fotografu ir filmų kūrėju laikantis žinomas verslininkas Ričardas Anusauskas. Šis asmuo gamtos fotografų tarpe pastebėtas kone prieš dešimtmetį, tačiau jau nuo pirmųjų dienų buvo vertinamas kontraversiškai. Nors pinigų įsigyti brangią fototechniką nepagailėjo, tačiau akivaizdžiai neskyrė pakankamai laiko atsiversti gamtininkų knygas ir susipažinti su Lietuvos gyvūnais, jų biologija, ekologijos ir elgesio ypatumais. Nuo pirmų dienų ieškodamas lengviausio kelio kuo greičiau padaryti reto gyvūno nuotrauką ir ja pasipuikuoti socialinėje erdvėje, Ričardas Anusauskas ne pats pažindinosi su gamta, o panaudojo versle taikomus metodus – ieškoti „naudingų“ žmonių, kurie išduotų jam slapčiausių gyvūnų vietas ir nuvedę už rankutės parodytų, o gal net iškėlę iš lizdo jauniklį patupdytų jį gražesniame fone. Turbūt ne už vieną kadrą teko dosniai atsilyginti, bet kas sakė, kad „facebook laikai“ nekainuoja? Tekę girdėti ir apie jo vizitus girininkijoje, gražbyliaujant miškininkams kad išduotų juodųjų gandrų lizdų vietas, ir apie skambučius profesionaliems ornitologams, kurie žino retų paukščių lizdus. Kad tokia verslininko taktika kartais neblogai pasiteisindavo byloja retų plėšriųjų paukščių jauniklių fotografijos, kuriose dar neskraidantys plėšrūnai išimti iš lizdų ir sutupdyti miško fone.

Tiesa, ponas Ričardas kartais ir pats bandydavo kokią retenybę „pasigauti“. Bet ir vėl, ne tykodamas ir ilgas valandas praleisdamas nedidukėje užmaskuotoje palapinėje, kaip daro dauguma gamtos fotografų, o vaikydamas paukščius su automobiliu po Paluknio pievas, kur tuo metu gausybė paukščių jau buvo ant žemės susisukę lizdus. Nežinia kiek jų žuvo po Anusausko automobilio ratais ir kiek dar būtų žuvę jam besivaikant čia besikuriančias ypač sparčiai nykstančias didžiąsias kuolingas. Laimei, tuo metu į stebėjimus atvyko Lietuvos ornitologų draugijos nariai, kurie pradžioje bandė sugėdinti minimą fotografą, tačiau finale, jis išvyko tik kilus rimtam konfliktui.

   Ne tik plėšriuosius paukščius ir didžiąsias kuolingas ponas Ričardas pamilo, mėgo ir kitas retenybes. Štai prieš kelis metus iš kažkur sužinojęs vienos iš aštuonių Lietuvoje perinčių žalvarnių porų uokso vietą, leidosi ir į šių paukščių fotomedžioklę. Ir jam pavyko, žalvarnį jis nufotografavo. Tik vėliau, į tą sodybą, kurioje perėjo žalvarnis nuvykus ornitologams ir paklausus namo šeimininkės, ar dar savo kieme mato šį retą sparnuotį, atsakė, jog  po to laiko, kai apsilankė gamtos fotografas ir per garsiakalbius leido žalvarnio balsus, paukščiai paliko uoksą ir nebesugrįžo.

  Vis tik ne visuomet ir šiam gamtos fotografui pasiseka rasti „naudingų“ žmonių, kurie būna paruošę jam kėdutę prie lizdo ar žvėries olos. Štai, panašu, kad nelabai jam sekasi su lūšimis. Pats Ričardas ir jo gyvenimo draugė Rūta džiaugiasi, kad pagaliau, po ilgų klajonių giriomis jiems pavyko užfiksuoti taip ilgai lauktą ir svajotą lūšį, tačiau iš pateiktų nuotraukų matosi, kad tų lūšių fotografijos darytos aptvare, kur lūšys jaukesnės už murkę ant jūsų palangės. Panaši istorija ir su šio gamtos fotografo užfiksuotais vilkais.

  Bet viską pranoko ir šį pranešimą pastūmėjo parengti pastarųjų dienų pono Ričardo ir jo damos „ekspedicija“ bei melagystės kurtinių tuoktavietėje. Prieš kelias dienas Ričardas ir Rūta pasidalino fotografijomis, kuriose matosi ant žemės su kamera rankose gulinti, kurtinio patino užpulta bei kojomis besiginanti Rūta Žemaitienė. Nors kurtinių patinai pavasariais kartais „pakvaišta“ ir dėl hormonų antplūdžio pasidaro pernelyg drąsūs bei išeina net ant miško kelių, tačiau šiuo atveju, panašu, kad buvo stipriai peržengtos gamtos fotografijos etikos ribos. Kurtiniai yra itin reta ir jautri Lietuvos vištinių paukščių rūšis, kurių Lietuvoje priskaičiuojama vos 300-400 patinų, todėl jų tuoktavietės griežtai saugomos ir viešai neskelbiamos. Tik didelę patirtį turintys gamtininkai ir gamtos fotografai gauna Aplinkos apsaugos agentūros išduodamus leidimus šių paukščių fotografijai ar filmavimui. Tačiau leidimas tik pradžia, būti kurtinių tuoktuvėse ir likti nepastebėtam – sunki užduotis. Greta tuoktaviečių pastatomos ir užmaskuojamos slėptuvės iš kurių vėliau fotografuojami kurtiniai taip pat yra mažoji vargo dalis, sunkiausia yra tai, kad į tas slėptuves reikia įlysti šaltais kovo-balandžio vakarais ir jose ištverti kūną stingdančią šaltą naktį, kol sulauki ryto ir čia prasidedančių kurtinių tuoktuvių. Tačiau tuoktuvės neretai užsitęsia net iki 10 ar 11 valandos ryto, todėl jose kartais tenka praleisti ir daugiau nei 12 valandų neišlindus (ką jau kalbėti apie gamtinius reikalus). Suprantama, kad tokias kančias gali ištverti tik visiškai gamtai neabejingi žmonės, kuriems nesujaukti gamtos ritmo yra svarbiau už stingdantį šaltį ar net pavojų savo gyvybei. Todėl ponas Ričardas su pone Rūta turbūt nesiryžo tokioms kančioms, o jei ryžosi, tai ne viską padarė teisingai, nes būti užpultam kurtinio reikia gerokai pasistengti. Vien tai, kad kurtinys juos puolė, parodo, jog jie buvo jo tuoktavietėje. Tikėtina, kad nesulaukę tuoktuvių pabaigos paliko slėptuvę ar nusprendė prieiti arčiau. Kaip rašo pone Rūta „vakar beeinant iš slėptuvės pasivijo šis gražuolis“. Vėliau komentaruose dar pasigiria, kad kurtinys atsakė į jos prašymą papozuoti, kas galimai reiškia, kad per garso kolonėlę buvo leidžiami šio paukščio tuoktuviniai balsai. Tuo tarpu Ričardas giriasi, kad po Rūtos užpuolimo jis didvyriškai perėmė „kovą“ su kurtiniu ir dar 5-ioms minutėms suteikė progą Rūtai pafilmuoti šį susitikimą. Kilus gamtininkų nepasitenkinimo bangai ir pradėjus komentuoti po šiomis Ričardo ir Rūtos nuotraukomis, Ričardas pateikė kiek kitą melagingą versiją, kad „kurtinys nusileido priešais automobilį važiuojant keliu“...

Dėl šio incidento Lietuvos ornitologų draugija kreipėsi į Aplinkos apsaugos agentūrą, kur sužinojo, jog šiems asmenims nebuvo išduotas leidimas saugomų rūšių fotografavimui ir filmavimui, taigi šia veikla pastarieji gamtos fotografai užsiiminėjo neteisėtai. Lietuvos ornitologų draugija taip pat pateikė raštą su Ričardo Anusausko fotografuotomis saugomų rūšių nuotraukomis  Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui. Tikimės, jog įrodymų užteks ir tai bus pirmasis atvejis Lietuvoje, kai dėl piktybiško gamtinės etikos nepaisymo (dėl savo elgesio buvo perspėtas ne vieną kartą skirtingų asmenų) ir leidimo saugomų rūšių fotografijai bei filmavimui neturėjimo, asmuo bus nubaustas pinigine bausme, o ateityje toks leidimas jiems nebus išduodamas. Tačiau svarbiausia šioje situacijoje ne piniginė bausmė, o viešumas ir pamoka pradedantiems gamtos fotografams. Taisyklė nr. 1 kuria privalo vadovautis kiekvienas gamtos fotografas ar operatorius: likti nepastebėtam ir nepakenkti gyvūnui yra svarbiau nei pats geriausiais kadras.

   Vis sparčiau augant žmonių susidomėjimui gamtą tokių atvejų gali daugėti, todėl tikimės, kad gamtos fotografų bendruomenė pati užsiims pradedančiųjų etikos savišvieta, o pažeidimų netoleruos.  

Gyvatėdžio jauniklis lizde.