Daugėjant saulėtų dienų vis dažniau padangėje dėmesį patraukia sklandantys plėšrieji sparnuočiai. Suopiai jau grįžo į lizdavietes, kelia tuoktuves, tvarko lizdus. Suaugę jūriniai ereliai per žiemą laikėsi lizdavietės apylinkėse ir dabar jau peri lizduose. Vištvanagiai jau irgi atšoko tuoktuves ir šiuo metu vieni ruošiasi perėti, kiti jau ir peri. Šį miško slapuką išduoda tik kleketavimas lizdo apylinkėse. Paprastieji pelėsakaliai jau užima jiems gausiai iškeltus inkilus. Dabar svarbu, nesupainioti vietinių ir per šalį migruojančių šiauriečių. Į lizdavietes jau grįžta rudasis peslys. Nieko jis nestebina Nemuno deltos apylinkėse, tačiau, panašu, peslys plečia savo arealą, tad dairykimės jo ir kitose šalies vietose. Jau ir paukštvanagiai grįžta ir neužilgo prasidės jų tuoktuvės. Tada jie nevengs pasklandyti ir atviresnėse vietose. Gal kam pavyks susekti startsakalį? Jo statusas šalyje neiškus ir jau turbūt 15 metų nieks nerado jų perinčių.  Jau ir žuvininkai, juodieji pesliai bei nendrinės lingės čia pat. Šiuos dažniau sutiksime ežeringuose regionuose, o linges ir kitose šalies vietose. Paskutinieji pasirodys mažieji ereliai rėksniai, vapsvaėdžiai, pievinės lingės, sketsakaliai.

Mažasis erelis rėksnys (Clanga pomarina). Arūno Čerkausko nuotrauka

Beveik visų plėšriųjų paukščių rūšių geriausias stebėjimas – tinkamose kiekvienai rūšiai buveinėse nuo aukščiausio taško pasidairyti monokliu (žiūronais) bent porą - trejetą valandų. Taip galima surinkti nemažai vertingos informacijos apie vietovėje gyvenančius plėšriuosius paukščius. Kiek jų daug pamatysite, priklausys nuo to, kaip tiksliai metodiškai pasirinksite stebėjimo vietą. Ramus poilsis ir geri įspūdžiai garantuoti. Lizdų ieškoti tikrai nereikia. Su plėšriųjų paukščių stebėjimo subtilybėmis galite susipažinti čia. Atkreiptinas dėmesys, kad ereliai perėti pradeda tik 4-6 metais, likę vanaginiai ir sakaliniai – 2-3 metais (gyvatėdis 3-4 metais). Nors daugumos rūšių jaunų individų plunksnų apdaras skyriasi nuo lytiškai supbrendusių, bet paukčių perėjimo elgsena ir jos interpretacija yra svarbūs nustatant rūšies statusą konkrečioje teritorijoje.

Kilnusis erelis, gyvatėdis, didysis erelis rėksnys, javinė bei stepinė lingės, raudonkojis sakalas, sakalas keleivis ir net nykštukinis erelis – tai vis rūšys, kurios mūsuose peri labai retai arba gali potencialiai perėti. Gal kam pasiseks bent pamatyti kurį iš jų?  

Kilnusis erelis (Aquila chrysaetos). A. Čerkausko nuotrauka

Raudonkojis sakalas (Falco vespertinus). A. Čerkausko nuotrauka

Tekstą parengė Arūnas Čerkauskas