Kretuono ežero Didžiojoje saloje vėl ganosi avys – gegužės viduryje daugiau nei 100 škudžių veislės avių buvo perkeltos į Kretuono ežero Didžiąją salą. Šios avys yra labai atsparios ligoms, pakelia atšiaurias gyvenimo sąlygas ir prisitaiko prie skurdžiausio pašaro, kokio lepesnių veislių avys neėda.
Žuvėdra ar kiras? Daugelis maišo šiuos baltuosius paukščius. Šios programėlės dėka ne tik išmoksite atskirti juos, bet ir leisitės kartu su žuvėdromis į tolimąjį skrydį, spręsite testus, stebėsite tiesiogiai jų gyvenimą ir susipažinsite su rečiausiomis perinčiomis Lietuvoje žuvėdromis ir jų teritorijomis.
Pasaulinė migruojančių paukščių diena kiekvienais metais yra minima du kartus – antrąjį gegužės ir spalio mėnesių šeštadienį. Kiekvieną pavasarį daugybė sparnuočių palieka žiemojimo vietas šiltuosiuose kraštuose ir būriais bei pavieniui traukia perėjimo vietų link – skuba užauginti jaunąją kartą, kuri rudenį kartu su tėvais pirmą kart pakils į rudeninę migraciją.
Vis sparčiau įsibėgėja pavasaris, vis daugiau sparnuočių ima krauti lizdus, perėti kiaušinius ar auginti jauniklius. Pavasaris yra labai svarbus ir įdomus metas netik ornitologams, bet ir kiekvienam besidominčiam gamta. Daug žmonių neatsispiria atbundančios gamtos vilionėms ir patraukia į laukus ar miškus, kur susitinka su įvairiais sparnuočiais.
Aplinkos ministerija, kaip ir kasmet, kreipiasi į daugiabučių statybos ir renovacijos darbus vykdančias organizacijas ir prašo prisidėti išsaugant čiurlius. Čiurliai, į kregždes panašūs paukščiai, peri uolų plyšiuose, kuriuos Lietuvoje jiems dažniausiai atstoja daugiabučių namų ertmės virš paskutiniojo aukšto langų. Tačiau renovuojant namus tos ertmės uždengiamos izoliacinėmis medžiagomis. Deja, dėl to sunaikinama daug čiurlių lizdaviečių.
Pagaliau į Lietuvą atėjo žaliasis pavasaris – po menko lietučio suvešėjo žolė, žaliu prasprogo krūmai ir medžiai. Su šiluma ritosi ir vabzdžiai, įvairūs plėviasparniai bei drugiai, kurie balandžio pabaigoje jau gausiau užpildė mūsų gamtą. Tuo tarpu vabzdžiais mintantys sparnuočiai per tūkstantmečius įsiminė šį metų ciklą ir išmoko parskristi į perimvietes būtent tuo metu, kuomet jų maistas (vabzdžiai ir jų vikšrai) tik pasirodo, kad išperėjus jauniklius vikšrų ir įvairių vabzdžių jau būtų gausu. Taip sparnuočiai stengiasi užsitikrinti kuo produktyvesnį bei sėkmingesnį savo kartos pratęsimą, kadangi jaunikliams išmaitinti reikia itin daug maisto. Antai vienam juodojo čiurlio jaunikliui pasotinti, tėvai per dieną sugauna iki 40 000 smulkių vabzdžių.
Kiekvieną dieną į girias ir pelkes plūstantis būrys „mėgėjų“, kurie neretai su gamta pažįstami tik iš TV ekranų, tačiau norintys būtinai užfiksuoti rečiausius ir žmonių vengiančius Lietuvos gyvūnus, kelia vis didesnę grėsmę mūsų gamtai. Vieni jų – ganėtinai greitai „išauga“ ir supranta, ką daro gerai, o ko reikia vengti. Tačiau kiti – savanaudiškai nepaiso gamtos interesų, jau nekalbant apie gamtinės fotografijos etiką.
Tradicinis kasmetinis nacionalinis vaikų piešinių konkursas jau šeštus metus vaikus kvietė pažvelgti į Lietuvos paukščių savitumą, išskirtinumą. Paukščius piešti kvietė Kėdainių lopšelio-darželio „Pasaka“ pasitelkiant įvairias piešimo technikas. Lietuvos ornitologų draugija palaikė šią iniciatyvą, o jos narys Borisas Belchevas tradiciškai dalyvavo vertindamas darbus. Kviečiame pažiūrėti kokius atvirukus vaikai ruošė paukščiams.
Per žiemą ištuštėjusi Nemuno sala ties Lipliūnais vėl kupina gyvybės šurmulio. Jau iš toli matyti salos viduryje išdidžiai įsikūrusios 5 pilkosios žąsys. Aplink jas bėgioja pempės. Čia jų apie 10. Tikriausiai atskiros poros jau ir peri, nes dvi iš pempių kantriai tupi nekrustelėdamos. Įkyriai klykauja aplinkui lekiojantys rudagalviai kirai.
Liaudyje sakoma, kad nesigailėsi anksti kėlęs. Galima pridurti, kad gamtininkas nesigailės ir vėlai gulęs. Ankstyvas rytas ir vakaras prieš saulėlydį ir dar kurį laiką po jo dabar gamtoje pats gražiausias, triukšmingiausias ir įdomiausias laikas. Ypač ieškant vandens ar tilvikinių paukščių.