birdlife.lt - Mes dirbame paukščiams ir žmonėms

Paskutinį liepos savaitgalį vyko renginys „Žalia varna 2022“

Šių metų liepos paskutinį savaitgalį Druskininkų apylinkėse esančio Ašarėlio ež. pakrantėje vyko Lietuvos ornitologų draugijos organizuojamas tradicinis jau 16 – tuosius metus skaičiuojantis renginys „Žalia varna 2022“. Po atviru dangumi vykstančiame renginyje susirenka ne tik profesionalūs ornitologai, paukščių stebėtojai, bet ir aktyvų laisvalaikį gamtoje mėgstantys žmonės bei šeimos. Automobiliais iš įvairiausių Lietuvos kampelių, o kai kas net ir dviračiais iš Vilniaus, rinkosi jau penktadienį. 

Renginio pagrindinis tikslas – atkreipti visuomenės dėmesį į paukščių apsaugos problemas, aptarti žalvarnių būklę Lietuvoje ir kaimyninėse šalyse bei padėti šiems globaliai nykstantiems paukščiams. Į renginį susirinkę paukščių stebėtojai tuo pačiu aptaria ir kitas apsaugos aktualijas. Be to, mažiau patyrę renginio dalyviai turi progą pagilinti savo ornitologines žinias, susipažinti su jiems dar nepažįstamomis sparnuočių rūšimis ir pabendrauti su bendraminčiais.

G. Petkaus nuotrauka

Iš viso į renginį atvyko 67 dalyviai. Šaunu, kad renginį šiais metais aplankė dar daugiau jaunų šeimų, ne vien tik pavieniai paukščių stebėtojai. Ir jiems šis renginys tampa graži šeimos tradicija. Šeštadienį įvyko oficialus renginio atidarymas. Dalyvius pasveikino LOD nariai: Laimonas Šniaukšta ir Gediminas Petkus. Stovyklautojams buvo pristatyta renginio programa ir veiklos. Po pristatymo vieni renginio dalyviai pėsčiomis ar automobiliais išvyko į žalvarnių paieškas, kiti liko stovyklauti prie ežero.

Stovyklautojams keliaujant stebėti žalvarnius, Gediminas papasakojo įdomių faktų apie paukščius - kėkštus, juoduosius čiurlius, varnėnus, genius, zyles ir kt. Supažindino su keletu augalų rūšių, kerpėmis, parodė skruzdžių liūtus, papasakojo apie jų elgseną. Jaunasis gamtininkas Kasparas žygio metu gaudė vabalus, drugius ir mokė stovyklautojus juos pažinti.  Šiais metais ne visi žalvarnių paieškoje dalyvavusieji išpildė savo lūkesčius. Netoli stovyklavietės sunkiau nei kas met sekėsi stebėti žalvarnius, juos pamatė tik kantriausi. Be žalvarnių greta stovyklavietės buvo galima stebėti, girdėti kitus retus paukščius – dirvoninius kalviukus, uldukus, sketsakalius ir žaliąsias meletas.

G. Petkaus nuotrauka

Norintys dalyvavo paukščių stebėjimo turnyre „Žaibas“, kurio metu pėsčiomis dalyviai turėjo užregistruoti kuo daugiau paukščių rūšių aplink stovyklavietės teritoriją. Vakarop visi dalyvavo „Aštriausios akies“ varžybose. Šiose varžybose šiais metais kvietėme dalyvauti komandomis. Stebėtojai per 3 minutes turėjo nuskaityti kuo daugiau žalvarnių žiedų stebėdami žalvarnių nuotraukas iškabintas ant medžių kamienų su žiūronais pušyne. Po aktyvaus linksmo pasibėgiojimo vyko protų mūšis.

G. Petkaus nuotrauka

G. Petkaus nuotrauka

G. Petkaus nuotrauka

Vėliau aktyvaus mąstymo dalyviai rinkosi vakarienei. Kvepėjo visa stovyklavietė nuo ant laužo kepamų dešrelių, kuriomis pavaišino LOD.

Vakarinėje dalyje vyko paukščių stebėjimo turnyro „Žaibas“, „Aštriausios akies“ ir „Protmūšio” apdovanojimai, pranešimo „Žalvarniai Lietuvoje ir kitose šalyse“ pristatymas, „Susipažinkite šikšnosparniai” paskaita ir režisieriaus Jono Bilinsko filmo „Šilų Bitės” peržiūra.

„Žaibas“ turnyrą laimėjo Saulius Medžionis ir Modestas Ružauskas užregistravę  po 31 paukščių rūšį. Žiūronų varžybose „Aštrioji akis“ daugiausia žiedų nuskaitė komanda „Jaunavedžiai“ (Gediminas ir Agnė Eigirdai), o protmūšio nugalėtojais tapo komanda „Jaunuoliai“ (Liutauras Raudonikis ir Modestas Ružauskas).

Po apdovanojimų visi klausėsi laukiamo Laimono Šniaukštos pranešimo „Žalvarniai Lietuvoje ir kitose šalyse“, VSTT Metodinio-analitinio centro gamtosaugos specialisto Remigijaus Karpuškos paskaitos „Susipažinkite šikšnosparniai” ir režisieriaus Jono Bilinsko kurtą filmą „Šilų Bitės”.

Laimonas Šniaukšta apžvelgė žalvarnių būklę Lenkijoje, Baltarusijoje, Vengrijoje, Latvijoje ir žinoma Lietuvoje. Papasakojo apie žalvarnių sudėtingas, kupinas iššūkių migracijos keliones su GPS siųstuvais iš Vengrijos į Afriką. Parodė Latvijoje tiesioginės transliacijos metu filmuotų retųjų paukščių elgseną, biologiją ir papasakojo įdomius stebėtus faktus.

G. Petkaus nuotrauka

Perinčių Lietuvoje žalvarnių būklė

Šie metai žalvarniams Lietuvoje nebuvo palankūs. Nors oro sąlygos buvo gana neblogos, pasitaikė lietingų ir gan vėsių dienų, bet jas keitė sausi ir šilti orai, tačiau pavyko nustatyti tik keturių perinčių žalvarnių vietas. Palyginus su pernai metais, tai dvigubai mažiau. Visos perinčios poros aptiktos Druskininkų apylinkėse. Šiaurės rytų Lietuvoje perinčių žalvarnių nepavyksta rasti nuo 2019 metų (paskutinė žinoma pora perėjo Utenos rajone 2018 metais, o kitais metais negrįžo).

pav.  1 Perinčių žalvarnių porų skaičius Lietuvoje 2010-2022 metais

Perinčių Latvijoje žalvarnių būklė

Kaimyninėje Latvijoje žinomų perinčių žalvarnių porų skaičius didesnis. Šiemet, kaip ir pernai, užregistruota dešimt perinčių porų trijuose vietovėse, kurios visos yra netoli nuo Rygos. Tiesa šie metai taip pat nebuvo palankūs ir latviškiems žalvarniams nes bent trys poros paliko neišperėtus kiaušinius ar tik išsiritusius jauniklius. Ilgus metus pagrindinė Latvijos perinčių žalvarnių vietovė buvo Garkalnės miškas, tačiau šiemet ten perėjo tik dvi poros. Adaži karinio poligono teritorijoje perėjo penkios poros, tačiau dėl sudėtingos politinės situacijos ir daug aktyvesnių karinių pratybų kyla pavojus perinčių žalvarnių trikdymui.

Dėkojame VĮ Druskininkų miškų urėdijai už šio renginio paramą, o ypač, jos darbuotojui, miškininkui Audriui Norkūnui, kuris LOD narių tarpe, be jokios abejonės, yra daugiausia laiko ir energijos skyręs žalvarnio išsaugojimui pietinėje Lietuvoje. Neabejotinai jo pastangos nulėmė, kad mes dar galime Druskininkų apylinkėse grožėtis šiais nuostabiais paukščiais. Taip pat labai dėkojame LOD nariams Laimonui Šniaukštai ir Mildai Šniaukštienei, kurie taip pat prisideda prie šių retųjų paukščių apsaugos. Ir, be abejo, dėkojame visiems „Žalios varnos 2022“ dalyviams už bendras pastangas saugant žalvarnius Druskininkų apylinkėse.

pav.  2 Perinčių žalvarnių porų skaičius Latvijoje 1998-2022 metais (E.Račinskis informacija)

 

Vengrijoje perinčių žalvarnių migracijos kelias

Vengrija šiuo metu yra viena iš nedaugelio šalių, kur žalvarnių populiacija yra stabili ar net didėjanti. Tai vengrams pavyko pasiekti ilgametis darbas sudarant palankias perėjimo sąlygas, ypač keliant inkilus atvirose vietovėse, kur gera mitybinė bazė, bet dėl brandžių medžių trūkumo nėra tinkamų vietų žalvarniams perėti. 2014-2020 metais vengrai vykdė LIFE+ projektą, kurio metu taip pat tyrė ir žalvarnių migracijos kelius ir žiemojimo vietas. Tikėtina, kad Lietuvos žalvarnių migracijos keliai bei žiemojimo vietos yra panašios. Vienas žalvarnis, pavadintas „Eleven“ vardu, kuriam dar 2016 metais buvo uždėtas GPS siųstuvas, sugebėjo penkerius metus pasiekti žiemavietes ir grįžti atgal į Vengriją bei surinkti daug vertingos informacijos. Kaip matyti paveikslėlyje žemiau, žalvarnių migracija vyksta „ratu“ – rudenį skrenda tiesiai į pietus kirsdami Viduržiemio jūrą bei Sacharos dykumą, o pavasarį grįžta Afrikos rytine dalimi, pro Arabijos pusiasalį bei rytine Viduržiemio jūros pakrante. Jei rudenį žalvarniams didžiausias iššūkis sėkmingai perskristi jūrą ir Sacharos teritoriją bei pasiekti tinkamas mitybai ir jėgoms atstatyti vietas, tai rudenį didžiausios grėsmės yra nekontroliuojamos medžioklės šalys, kur kiekvienais metais sumedžiojama daug ne tik žalvarnių, bet ir kitų migruojančių paukščių.

Žieduoto ir su siųstuvu pažymėto žalvarnio nuotrauka Csaba Lendvai nuotrauka

Daugiau informacijos galima rasti anglų kalba vengrų projekto puslapyje - https://rollerproject.eu/en/content/eleven-record-holder-european-roller

Dėkojame VĮ Druskininkų miškų urėdijai už šio renginio paramą, o ypač, jos darbuotojui, miškininkui Audriui Norkūnui, kuris LOD narių tarpe, be jokios abejonės, yra daugiausia laiko ir energijos skyręs žalvarnio išsaugojimui pietinėje Lietuvoje. Neabejotinai jo pastangos nulėmė, kad mes dar galime Druskininkų apylinkėse grožėtis šiais nuostabiais paukščiais. Taip pat labai dėkojame LOD nariams Laimonui Šniaukštai ir Mildai Šniaukštienei, kurie taip pat prisideda prie šių retųjų paukščių apsaugos. Ir, be abejo, dėkojame visiems „Žalios varnos 2022“ dalyviams už bendras pastangas saugant žalvarnius Druskininkų apylinkėse.


Reti stebėjimai

2022-08-07
Circus cyaneus
2022-08-06
Sterna paradisaea
2022-08-06
Ichthyaetus melanocephalus
2022-08-01
Bubo bubo
2022-08-04
Emberiza calandra
2022-08-04
Tringa stagnatilis
2022-08-02
Melanitta fusca
2022-08-04
Phalaropus lobatus
2022-07-29
Circaetus gallicus
2022-07-30
Netta rufina