Muziejaus eksponatus pagamino ir iškėlė Lietuvos ornitologų draugijos narys Darius Musteikis

Kiekvienas inkilas turi savo individualų numerį. Muziejus yra  išskirtinis ne tik tuo, kad visi inkilai iškabinti natūralioje aplinkoje. Realiai, jų iškėlimo vieta buvo derinama prie konkrečiai rūšiai tinkamų buveinių. Džiugu, kad daugumoje inkilų paukščiai įsikūrė jau pirmaisiais metais. Aišku, visur dominavo varnėnai, užėmę ne tik jiems gausiai iškeltus inkilus, bet ir kukučiams, čiurliams, paprastosioms raudonuodegėms ir net pelėdoms bei lipučiams skirtus būstus. Tai parodo koks didelis šios dienos Lietuvos gyvenvietėje yra inkilų deficitas. Net inkilų ekspozicijos atidarymo metu (liepos 14 d.) keliuose inkiluose dar aptikome vėlyvas  pilkosios musinukės, didžiosios zylės, karklažvirblio vadas. Žinoma, turbūt nesulauksime retų rūšių, tokių kaip žalvarnis, uldukas, žmogaus kaimynystėje vargu ar įsikurs ir miškuose perinti kuoduotoji zylė. Tačiau žmonės gali susipažinti kaip turi atrodyti jiems skirti inkilai ir kur jie turi būti keliami.

Pilkoji musinukė (Muscicapa striata) mielai pasirinko vieną iš daugelio eksponatų- pusiau atvirą inkilą

Muziejaus atidarymo dienai buvo įrengti stendai su inkilų išsidėstymo schema ir inkiluose perinčių paukščių aprašymu. Inkilai iškelti penkiose žaliose gyvenvietės zonose ir prie Šventežerio. Informacija apie šias zonas, kartu su inkiluose perinčių paukščių aprašymu pateikti dviejuose pagrindiniuose stenduose. Tuo tarpu prie atskirų gojelių įrengti dar penki stendai, kuriuose nurodyta kurioms paukščių rūšims yra skirtas kiekvienas čia iškeltas inkilas. Jų dėka, lankytojai gali ne tik sužinoti daugiau apie inkiluose perinčius paukščius, bet ir natūralioje aplinkoje susirasti juos dominančią konkrečią paukščių rūšį, stebėti jos kasdieninius rūpesčius.

Kaip pasigaminti inkilą?