Tarp žąsų debesų, kur ne kur prasiskverbia ankstyvo pievinio kalviuko giesmė, grįžtančios lygutės, erškėtžvirblių varpeliai. Žąsų srautus, uodegomis reguliuoja baltosios kielės. Tik pilkųjų žąsų jau nebematyti horizontuos. Jos vienintelės žąsų atstovės, kurios pas mus peri (tačiau niekada nežinai kokių netikėtumų gali aptikti bebūdamas gamtoje), ir jos jau sulindusios nendrynuos ir užsiėmusios šeimyniniais reikalais.

Didžiausias žąsu vaikytojas – jūrinis erelis jau irgi peri. Dar būnant toli nuo lizdo pasigirsta jų kleketavimas ir dažnai pasirodo vienas iš baltauodegių. Teritorijas užsiminėja, o kitur jau ir peri vištvanagiai ir paprastieji suopiai.

Porom ir pilkosios gervės trimituoja ir slankioja pamiškėmis. Renkasi būstą kur šlapiau, jaukiau ir atokiau ir netrukus ten persikraustys.
Pasirodė ir pirmieji užliejamų pievų bėginėtojai – tilvikiniai paukščiai. Čia ir tamsieji tilvikai, raudonkojai tulikai, paprastieji griciukai, gaidukai, perkūno oželiai, jūriniai kirlikai. Didžioji dalis tilvikų sustoja pas mus tik pailsėti, bet kai kurie ir liks perėti. Geriausias laikas rinkti duomenis apie perinčius tilvikus – balandžio pabaiga, gegužė.

Prie didesnių nendrynų jau galima išgirsti ir didžiojo baublio baubimą ar nendrinių startų teritorines giesmes.
Jau lizduose galima išvysti ir stoviniuojančius baltuosius gandrus. O su jais grįžta ir tamsesni jų giminaičiai – juodieji gandrai. Virš nuošalesnių, šlapių, brandžių miškų, galima išvysti jų tuoktuvinius skrydžius.

Taigi, gamtoje tikrai yra ką pamatyti! Ir tą,ką pamatėte, suvesti į LPPA aplikaciją. Prisijunkite, jei to dar nepadarėte.

O atnaujintame žemėlapyje, kurį galite rasti papaudę čia pamatysite dar daugiau atskirų paukščių grupių sluoksnių.

Primename, kad lentelę su rūšių identifikacijos numeriais rasite čia.

Tekstą parengė Povilas Bagdonas