Per žiemą ištuštėjusi Nemuno sala ties Lipliūnais vėl kupina gyvybės šurmulio. Jau iš toli matyti salos viduryje išdidžiai įsikūrusios 5 pilkosios žąsys. Aplink jas bėgioja pempės. Čia jų apie 10. Tikriausiai atskiros poros jau ir peri, nes dvi iš pempių kantriai tupi nekrustelėdamos. Įkyriai klykauja aplinkui lekiojantys rudagalviai kirai. Seklumose ir pakrantėse šmirinėja krantiniai tilvikai, upiniai kirlikai. Tingiai snūduriuoja 2 žaliakojai tulikai, šalimais įsikūrę kuičiasi 4 gaidukai. Raudonkojų tulikų čia gerokai daugiau, jie nuolat skraido virš salos, pakrantės ir kyšančių seklumų sausmių. Plasteli kelios geltonosios kielės – dar niekur kitur jų neteko matyti pargrįžusių.

Tačiau pagrindinė žinia kita – ant salos smėlio juostos tupi parkeliavusių upinių žuvėdrų porelė. Netrukus atskrenda dar viena žuvėdrų pora. Jos grakščiai nusileidžia ant smėlio ir viena kitai demonstruoja grakščias tuoktuvių pozas. Viena iš žuvėdrų ima kojomis kapstyti smėlį ir savo kūnų besisukiodama formuoti lizdui duobutę. Tolimiausiam salos kamputyje tarp didžiųjų ančių galima įžvelgti boluojant dar porą žuvėdrų. Jos labai toli, bet, palyginus žuvėdrų dydį su antimis, galima įtarti dar įdomesnes parvykeles. Kai žuvėdros pakyla į orą ir ima žvejoti, abejonių nelieka – tai pirmosios mažosios žuvėdros parsirado į savo namus. Patinėlis bematant pagauna žuvytę ir atiduoda ant salaitės nutūpusiai patelei – tai viena ir piršlybos ritualo dalių.

Netrukus į salą atkaks dar daugiau mažųjų ir upinių žuvėdrų, triukšmingųjų kirų. Sala prisipildys daugiabalsio paukščių klegesio.

Mažoji žuvėdra. Remigijaus Gegelevičiaus nuotrauka