Ilgauodegė zylė, gulbė giesmininkė, riešutinė, plėšrioji medšarkė nėra retos rūšys, bet duomenų apie jas perinčių paukščių atlase trūksta. Tinkamas laikas papildyti atlasą šių rūšių stebėjimais jau atėjo.

Ilgauodegių zylių būrelių jau kuris laikas sumažėjo, paukščiai išsiskirstė poromis. Šios zylės nėra geros giesmininkės ir savo užimtos teritorijos garsia giesme, kaip kad kitos rūšys, neišduoda. Dažniausiai dėmesį atkreipia įprasti kontaktiniai balsai, kuriais bendrauja pora. Jei pasiseks, jau galima pamatyti ir lizdo medžiagą renkančius paukščius. Vėliau, zylėms pradėjus perėti, dėmesį reikia atkreipti ir į pavienius, nerimaujančius paukščius. Ilgauodegės zylės – miško paukščiai, mėgsta vandens telkinių pakrantes, šlaitelius.

Gulbės giesmininkės jau užsiėmė nuolatines perimvietes. Tai – seklūs, gausiai užžėlę  vandens telkiniai (žuvininkystės tvenkiniai, ežerų įlankos, bebrų patvenktos balos). Giesmininkes išduoda toli girdimi jų balsai, dažniausiai ryte. Tačiau jei tinkamos ryto valandos jau praėję, šių gulbių galima ir nepastebėti net būnant visai šalia jų užimto vandens telkinio. Jos ypač slapukauja perėjimo sezonui prasidėjus. Potencialias jų perėjimui tinkamas vietas patartina tikrinti įdėmiai žvalgantis nuo aukštesnių kalvų šalia vandens telkinio iki sulapojant medžiams ir krūmams.

Gulbių giesmininkių buveinė – bebrų patvenkta bala. Daivos ir Dariaus Norkūnų nuotrauka

Riešutinė - gana įprastas paukštis, bet palyginti santūrus, todėl miške pamatyti ar išgirsti ją sekasi kiek sunkiau nei giminaitį kėkštą. Perinčių paukščių atlase aukštesnės nei A kategorijos duomenų apie riešutines tikrai mažai. Todėl svarbu tinkamas buveines aplankyti riešutinių aktyvumo metu. Šiuo metu jas jau galima išgirsti. Riešutinės renkasi spygliuočių ir mišrių miškų didesnius masyvus, vengia grynų lapuočių ar mažų izoliuotų miškelių.

Plėšrioji medšarkė mėgsta aukštapelkes, apleistus durpynus bei nešienautų užkrūmijančių pievų dalis, pakraščius. Šiuo metu jos jau užima teritorijas, stebimos tiek poros, tiek pavieniai giedantys paukščiai. Užimtoje teritorijoje paukščiai gana gerai matomi, tupinėja į medžių ar krūmų viršūnes, gieda, toli nesitraukia.

Plėšriosios medšarkės teritorija. Daivos ir Dariaus Norkūnų nuotrauka

Ramūs kovo vakarai – dar pats metas paieškoti kurapkų. Nors ši rūšis jau įtraukta į Raudonąją knygą, ji tikrai nėra tokia reta, kaip atrodo dabar žvelgiant į perinčių paukščių atlaso žemėlapį. Šiuo metu geriausia klausytis, tikintis išgirsti čaižų kurapkų džeržgimą. Tinkamiausias yra trumpas vakaro prieblandos laikas - prasideda 15 minučių po saulės laidos toje vietovėje ir baigiasi 1 val. 15 min. po saulėlydžio. Taigi, išnaudokime kiekvieną pasitaikiusią progą vakariniams pasiklausymams.

Visų rūšių realią aktyvumo pradžią ir jos eigą patogu pasitikrinti fenologijos duomenų bazėje ornitologija.lt

Informaciją parengė Darius ir Daiva Norkūnai.