Europos ekologinis tinklas NATURA 2000 - tai europinės svarbos saugomų teritorijų tinklas, skirtas išsaugoti, palaikyti ir atkurti natūralioms gamtinėms buveinėms bei retoms ar nykstančioms gyvūnų ir augalų rūšims visoje Europos Bendrijos teritorijoje. Šį tinklą sudaro Paukščių apsaugai svarbios teritorijos (PAST) ir Buveinių apsaugai svarbios teritorijos (BAST). Paukščių apsaugai svarbios teritorijos yra steigiamos pagal Paukščių direktyvos reikalavimus, o pagal Buveinių direktyvos reikalavimus steigiamos Buveinių apsaugai svarbios teritorijos.

Gyvenimo lygio kėlimas gamtos sąskaita

Iki NATURA 2000 ekologinio tinklo sukūrimo Europa nuėjo ilgą kelią. Antroje praėjusio amžiaus pusėje labai suklestėjo Vakarų Europos pramonė, žemės ūkis. Sparčiai daugėjo žmonių, plėtėsi miestai, tankėjo įvairių kelių tinklas. Dėl to maisto gamybai, pramonės, transporto plėtrai ir kitoms reikmėms, užtikrinančioms žmonių gyvenimo lygio kėlimą, iš gamtos reikėjo „atsikovoti” vis naujų ir naujų teritorijų. Dažniausiai dėl tinkamai neapskaičiuotos trumpalaikės naudos buvo sunaikintos ar labai pažeistos natūralios gamtinės teritorijos. Ypač sumažėjo šlapžemių, natūralių pievų, natūralių miškų. Pelkės, šlapios pievos buvo nusausintos ir paverstos dirbama žeme ar kultūrinėmis ganyklomis. Daug natūralių miškų su gausia žolinių ir sumedėjusių augalų rūšine įvairove buvo iškirsti ir paversti plantaciniais ar pusiau plantaciniais miškais. Jie buvo apsodinti pramonei reikalingais vienos ar tik kelių greitai augančių rūšių medžiais. Nykstant natūraliai gamtai sumažėjo įvairių gyvūnų, kai kurios rūšys atsidūrė ties išnykimo slenksčiu.

Gamtosaugininkai ragino imti ryžtingų veiksmų

Žinoma, pažangioji visuomenės dalis nebuvo linkusi tyliai stebėti, kaip vis sparčiau naikinama gamta. Įvairios tarptautinės ir vietos visuomeninės gamtosauginės organizacijos ragino savo šalių vyriausybes imtis ryžtingų priemonių dar išlikusioms gamtos vertybėms išsaugoti.

Daugiausia buvo pabrėžiama paukščių apsauga, nes dėl didelio visuomenės domėjimosi gana gerai buvo žinoma vis blogėjanti jų rūšių ir populiacijų būklė. Sunaikinus didelę dalį natūralios gamtos sumažėjo paukščiams tinkamų vietų perėti, pavasarinių ir rudeninių migracijų metu apsistoti, maitintis, pailsėti ir žiemoti. Paukščių populiacijos gausumą pakirto didėjanti nevaržoma pavasarinė ir rudeninė jų medžioklė Europos šalyse. Ypač barbariška paukščius šaudyti pavasarį, kai jie keliauja ar jau pargrįžę į gimtąsias veisimosi (perėjimo) vietas.

Paukščių direktyva

Visose šalyse gausu įvairių nevyriausybinių paukščių globos, apsaugos, stebėtojų ar kitokių organizacijų. Galbūt dėl to daugiausia dėmesio buvo ir yra skiriama paukščiams - jų apsaugai, globai, stebėjimui, įvairiems moksliniams tyrinėjimams. Matydama, kad pavienių šalių pastangos išsaugoti gyvąją gamtą yra mažai veiksmingos, Tarptautinė paukščių apsaugos taryba (dabar - Tarptautinė paukščių apsaugos organizacija, angl. BirdLife International) pasiūlė kurti europinį saugomų teritorijų, skirtų nykstančioms rūšims apsaugoti, tinklą. Po ilgų diskusijų, spaudžiant nevyriausybinėms organizacijoms, Europos Bendrijos šalys narės 1979 m. priėmė direktyvą dėl laukinių paukščių apsaugos. Visas dokumento pavadinimas - Tarybos direktyva dėl laukinių paukščių apsaugos 79/409/EEB. Dažniausiai vartojamas sutrumpintas variantas - Paukščių direktyva (angl.EU Birds Directive).

Šia direktyva siekiama apsaugoti visų rūšių laukinius paukščius, natūraliai paplitusius ES valstybių narių, kurioms taikoma Steigimo sutartis, europinėje teritorijoje. Ji apima šių rūšių apsaugą, tvarkymą, kontrolę ir nustato jų naudojimo taisykles. Direktyva taikoma paukščiams, jų kiaušiniams, lizdams ir buveinėms.

Paukščių apsaugai svarbios teritorijos

Rūšims, kurios Europos mastu yra retos, nykstančios, paplitusios ribotame areale ir kurioms gali pakenkti tam tikri jų buveinių pokyčiai, valstybės narės turi įsteigti specialias Paukščių apsaugai svarbias teritorijas (PAST). Šios rūšys išvardytos Paukščių direktyvos I priedo sąraše. Jame yra 181 Europoje gyvenanti paukščių rūšis. Lietuvoje peri 55 šiame priede minimos rūšys. Tačiau ne visoms galima įsteigti saugomas teritorijas. Kai kurios paukščių rūšys, pvz., sodinė starta, startsakalis, mažasis baublys, tapo labai retos, duomenys apie jų perėjimo vietas yra labai fragmentiški, dažniausiai atsitiktiniai. Per migracijas ir veisimosi metu Lietuvoje įvairiose vietose pastebimi gyvatėdžiai, kilnieji ereliai, sakalai keleiviai, tačiau nežinoma, ar šiuo metu jie Lietuvoje kur nors peri. PAST Lietuvoje nesteigiamos ir plačiai paplitusioms gausioms rūšims, pvz., baltiesiems gandrams. Paukščių direktyva numato ir žiemojančių, migruojančių paukščių apsaugą. PAST steigiamos ir I priede nenurodytoms migruojančioms rūšims gausiausiose jų poilsio, šėrimosi ir žiemojimo vietose.

Lietuvoje įsteigtos 84 PAST

Europos Komisijos pavedimu BirdLife International parengė PAST atrankos kriterijus. Ši visuomeninė organizacija yra direktyvos ekspertas, išvadų teikėjas ir prižiūrėtojas. Mūsų šalyje PAST preliminarų sąrašą sudarė Lietuvos ornitologų draugija (LOD), kuri 1996-2003 m. vykdė kelis paukščiams svarbių teritorijų inventorizacijos projektus. Šių ir kitų projektų duomenys išnagrinėti ir susisteminti 2004 m. Liutauro Raudonikio išleistame leidinyje „Europos Sąjungos reikšmės paukščiams svarbios teritorijos Lietuvoje”. Vėliau duomenys buvo tikslinami atliekant lauko darbus per įvairius projektus, kurie buvo kaip pagalbinė priemonė Aplinkos ministerijai įgyvendinant direktyvos reikalavimus. Buvo atrinktos 84 teritorijos, 2 iš jų - jūrinės. Dauguma atrinktų teritorijų pateko į jau esantį šalies saugomų teritorijų tinklą, todėl tik 39 vietose reikėjo pradėti specialiojo planavimo procesą, kurio tikslas - parengti, suderinti ir patvirtinti šių teritorijų ribų planus, nustatyti jų apsaugos ir naudojimo reglamentus. Pagal LR saugomų teritorijų įstatymą numatyta, kad svarbiausiose paukščių apsaugai vietose pirmiausia turi būti įsteigtos nacionalinės saugomos teritorijos, kurioms vėliau Vyriausybė suteiks europinės svarbos teritorijų statusą.

Buveinių direktyva

Buveinių direktyva (angl. Habitats Directive), kurios visas dokumento pavadinimas yra Tarybos direktyva dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos 92/43/EEB, buvo priimta 1992 m. Ši direktyva skirta Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencijos (Berno konvencija) įgyvendinimui paspartinti. Buveinių direktyvos ir Berno konvencijos tikslai labai panašūs. Dėl kontrolės mechanizmų stokos Berno konvencija buvo lėtai įgyvendinama, todėl išsaugant natūralią gamtą buvo būtina imtis daug aktyvesnių veiksmų. Nepaisant atskirų šalių pastangų, laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos būklė Europoje nuolat blogėjo. Pvz., iš apytikriai Europoje augančių 10 tūkst. augalų rūšių beveik trečdalis yra nykstančios, o 27 yra ties visiško išnykimo riba.

Buveinių direktyvos tikslas yra išsaugoti biologinę įvairovę Europoje pagal bendrus kriterijus kuriant saugomų teritorijų tinklą. Pripažįstama, kad gyvoji gamta sėkmingai išsaugota gali būti tik tada, kai yra saugomi ne pavieniai biotopai, o sudėtingi buveinių kompleksai, atitinkantys įvairius ekologinius rūšių ir jų bendrijų poreikius. Dėl to buveinių direktyvos I priede pateikiamas sąrašas Europos Sąjungai svarbių natūralių buveinių tipų, kurių apsaugai būtina išskirti specialias saugomas teritorijas, o II priede išvardytos augalų ir gyvūnų rūšys, kurių apsaugai reikia steigti specialias saugomas teritorijas. Tokių teritorijų tinklas direktyvoje vadinamas NATURA 2000. Šiam tinklui taip pat priskiriamos ir saugomos teritorijos, įsteigtos įgyvendinant Paukščių direktyvą. Pagal Buveinių direktyvą būtina visais veiksmais siekti išlaikyti, prireikus ir atkurti Europos Bendrijos svarbos palankią natūralių buveinių, laukinių gyvūnų ir augalų rūšių apsaugos būklę. Europa suskirstyta į biogeografinius regionus, kurių kiekviename išskiriamos tam regionui būdingos buveinės. Lietuva priskiriama borealiniam (šiauriniam) biogeografiniam regionui. Nors nedidelė pietinė dalis patenka į žemyninį (vidutinio klimato) regioną, tačiau praktiniais tikslais nuspręsta Lietuvą priskirti vienam borealiniam regionui. Tokį sprendimą Lietuvos prašymu, pritarus Berno konvencijos nuolatiniam komitetui, priėmė Buveinių direktyvai įgyvendinti sudarytas Buveinių komitetas.

Šalyje 55 europinės svarbos buveinių tipai

Lietuvoje iš Buveinių direktyvos II priede išvardytų rūšių, gyvena 17 bestuburių gyvūnų rūšių: iš jų 4 moliuskų, 6 vabalų, 5 drugių, 2 žirgelių rūšys, 3 apskritažiomenių, 9 žuvų, 2 varliagyvių, 1 roplių ir 4 žinduolių rūšys, auga 14 augalų rūšių. Mūsų šalyje nereikia steigti saugomų teritorijų bebrams ir vilkams. Bebrų Lietuvoje labai gausu, jie visur plačiai paplitę, o vilkų populiacija stabili ir jai nereikia steigti specialių saugomų teritorijų.

Buveinių direktyvoje svarbiausias akcentas yra skiriamas pačių buveinių apsaugai. Pagal šią direktyvą buveinės - tai sausumos arba vandens plotai su jiems būdingais geografiniais, abiotiniais (dirvožemis, klimatas, drėkinimas ir kt.) ir biotiniais (augalų ir gyvūnų bendrijos), visiškai natūraliais ar pusiau natūraliais požymiais. Kitaip tariant, buveinė yra gamtinė vertybė, negyvosios ir gyvosios gamtos sudaryti sudėtingi ir labai skirtingi unikalūs gamtos kompleksai. Buveinių direktyvos I priedo sąraše daugiau kaip 200 natūralių buveinių tipų, kuriuos būtina saugoti visoje Europos Sąjungoje. Lietuvoje aptinkami 55 europinės svarbos buveinių tipai: 4 jūros buveinių tipai, 9 pajūrio ir žemyninių smėlynų, 7 gėlųjų vandenų (upių ir ežerų), 2 viržynų ir krūmynų, 9 pievų, 8 pelkių, 3 atodangų ir olų, 13 miško buveinių tipų. Šalies mokslininkų siūlymu į Buveinių direktyvos I priedą, kaip svarbūs visai bendrijai, yra įtraukti gipso karsto ežerėliai, kurie aptinkami tik Šiaurės Lietuvoje ir kai kuriose Latvijos dalyse.

Nustatyti konkretų buveinės tipą nėra paprasta, ypač dabar, kai žmogaus veikla daro vienokią ar kitokią įtaką gyvajai gamtai. Dėl to 2001 m. buvo išleistas dr. Valerijaus Rašomavičiaus sudarytas europinės svarbos buveinių atpažinimo vadovas „Europinės svarbos buveinės Lietuvoje”. Jame pateikiamas bendras buveinės apibūdinimas, nurodomos būdingos rūšys, buveinės paplitimas, artimų buveinių skirtumai.

Lietuvoje NATURA 2000 teritorijos sudaro apie 13 proc. šalies teritorijos

Lietuvoje kuriant Europos ekologinį tinklą NATURA 2000 yra įsteigtos 82 PAST, kurių bendras plotas yra 560 749 ha, o kartu su 2 jūrinėmis - 590 338 ha. Išskirtos 406 BAST, kurių bendras plotas yra 651 625 ha. Bendras NATURA 2000 teritorijų plotas, išskyrus tą PAST ir BAST plotą, kuris sutampa, yra 826 868 ha ir sudaro apie 13 proc. šalies teritorijos. Dauguma PAST ir BAST yra įsteigtos jau anksčiau buvusiose saugomose teritorijose, todėl bendras saugomų teritorijų plotas išsiplėtė nedaug.

Steigiant NATURA teritorijas draudžiamos arba ribojamos tik nedaugelis veiklų

Pagal Paukščių ir Buveinių direktyvų reikalavimus NATURA 2000 tinklo teritorijas būtina tinkamai saugoti ir tvarkyti taikant įvairias suderintas priemones. Lietuvoje susiformavo nuomonė, kad saugomose teritorijose draudžiama ar bent labai ribojama bet kokia ūkinė veikla. NATURA 2000 tinklas nekuria ir neturi tikslo kurti rezervatų, kuriuose viskas būtų uždrausta. Dažnai buveinių būklė priklauso nuo to, ar yra tęsiama jas suformavusi ūkinė veikla, todėl neretai būtina tęsti ekstensyvią žemės ūkio veiklą, ypač pusiau natūraliose buveinėse.

Geriausias tokių buveinių pavyzdys yra pievos. Lietuva yra miškų zonoje, todėl nešienaujamos pievos per kelerius metus užaugtų krūmais ir medžiais. Dabar tai pastebėti galima rytinėje mūsų šalies dalyje, ypač apie Vilnių. Kaip minėta, Lietuvoje yra identifikuotos 9 tipų įvairiarūšių žolynų gausios pievų buveinės, kurios turi būti saugomos, todėl steigiant NATURA teritorijas draudžiamos arba ribojamos tik nedaugelis veiklų, kurios kelia tiesioginę grėsmę gamtinėms vertybėms.

Pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnį bet kokie planai ir projektai, nesusiję su buveinių tvarkymu, bet galintys turėti neigiamą joms įtaką, turi būti įvertinti dėl neigiamo poveikio teritorijai. Atsižvelgdamos į įvertinimo išvadas, kompetentingos nacionalinės institucijos pritaria planui ar projektui tik įsitikinusios, kad jis neigiamai nepaveiks teritorijos. Tuo atveju, kai alternatyvų nėra, o numatyti projektai reikalingi ypač svarbiems visuomenės poreikiams tenkinti ir neigiamas poveikis neišvengiamas, šalys narės turi imtis kompensacinių priemonių, kad būtų užtikrintas NATURA 2000 tinklo vientisumas.

Direktyvų įgyvendinimą kontroliuoja Aplinkos ministerija

Paukščių ir Buveinių direktyvos įpareigoja nuolat stebėti NATURA 2000 teritorijų ir jose saugomų buveinių bei rūšių būklę. Bendros stebėjimų sistemos nėra, todėl kiekviena šalis tai atlieka savarankiškai. Lietuvoje NATURA 2000 būklės stebėsena yra sudedamoji Valstybinės aplinkos monitoringo programos dalis. Paukščių ir Buveinių direktyvos yra gamtosauginiai teisiniai aktai, todėl už jų įgyvendinimą ir būklės kontrolę atsakinga Aplinkos ministerija. Už direktyvų reikalavimų nesilaikymą šalys yra svarstomos Europos Teisingumo Teisme, kur joms gali būti pareikštos pastabos ar paskirta bauda.

Gyvąją gamtą ar jos sudedamąsias dalis labai lengva pažeisti ar net sunaikinti, tačiau biurokratiniais formalumais, įvairiais suvaržymais, draudimais ar baudomis jos neįmanoma išsaugoti. Gyvosios gamtos arba aplinkos, kurioje mes gyvename, išsaugojimas yra visų mūsų pareiga. Matyt, praeis dar daug laiko, kol tai suvoksime.

Jonas AUGUSTAUSKAS

Straipsnis parengtas įgyvendinant Europos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšomis finansuojamą projektą „Europinės svarbos saugomų teritorijų tinklo NATURA 2000 internetiniai vartai”, Nr. VP3-1.4-AM-09-K-01-076.