Dzūkijoje pasitikome sugrįžusius paukščius

Šių metų balandžio mėn. 29 d. Lietuvos ornitologų draugija (LOD) organizavo išvyką į Dzūkijos nacionalinį parką ir Čepkelių Valstybinį gamtinį rezervatą stebėti jau atskridusių, pradėjusių perėti ir dar klajojančių ieškant veisimosi vietų paukščių.
Jau per pirmas kelias dienas į renginį užsiregistravo daugiau nei 70 norinčių, tačiau, dėl ribotos vietos autobuse, išvyko tik 50 anksčiausiai užsiregistravusių dalyvių.  Anksti ryte autobusu pajudėję iš Vilniaus, jau 9 val. buvome prie Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centro Marcinkonyse. Jame, susipažinę su parko gamtinėmis vertybėmis, greta esančiame turgelyje įsigiję vietos gamintojų skanėstų ir iškėlę kelis inkilus smulkiems giesmininkams, apie kuriuos išvykos lankytojams papasakojo LOD narys Darius Musteikis, pajudėjome link didžiausio mūsų šalyje pelkių komplekso – Čepkelių raisto. Tolimesnei kelionei palydėjo kelios trumpos žaliosios meletos trelės.
Nors apniukęs ir ganėtinai žvarbus oras nedžiugino, visi nekantriai laukė momento, kuomet galės pamatyti didingą ir žvilgsniu neaprėpiamą Čepkelių pelkę. Tai ne tik didžiausia Lietuvoje žmogaus praktiškai nepaliesta gamtinė teritorija, bet ir svarbi retų ir nykstančių paukščių – kurtinių, tetervinų, dirvinių sėjikų, tikučių, lutučių pilkųjų meletų ir tripirščių genių bei kitų sparnuočių, veisimosi vieta. O kur dar gausiausia mūsų krašte perinčių pilkųjų gervių populiacija, perintys jūriniai ereliai, juodieji gandrai, uldukai, geltongalvės kielės, medžiojantys kilnieji ereliai. Nors ir keista, bet Europoje nykstanti pilkoji meleta čia yra gausiausia genių rūšis. Nors orai buvo labai nepalankūs paukščių stebėjimui, o netoliese pastebėtas tikutis labai vangiai braidė po seklų apypelkį, išvykos dalyviams netrūko įspūdžių stebint Čepkelių pelkes didybę. Baigiant apsilankymą Čepkelių pakraštyje, taip pat iškėlėme kelis inkilus smulkiems sparnuočiams, mat rezervatą supantys miškai yra dar jauni ir uoksų perėjimui nelengva surasti. Taip pat iškėlėme ir vieną universalų inkilą, kuriame prieglobstį gali rasti ir lututės, ir uldukai, ir kukučiai.
 Toliau kelionė driekėsi prie Sroblaus ir Merkio upių santakos, kur kėlėme inkilus didiesiems dančiasnapiams. Ėjusieji grupės priekyje dar pamatė du nuskrendančius didžiojo dančiasnapio patinus, kas parodė, jog vieta tikrai tinkama šiai rūšiai perėti. Lengvai užkandę, pajudėjome link Merkinės, o ilgiau užtrukęs Darius pastebėjo jog dančiasnapių porelė nespėjus įkelti inkilų, jau sukiojosi greta. Tikimės, jog ji įsikurs viename iš jų.
Nemuno pakrantė ties Merkine taip pat nenudžiugino paukščių gausa, nors išvykos dalyviai džiaugėsi ir stebimu vėlyvu dagilių būreliu, giedančiu alksninuku, kurie žmonėms teleskopų pagalba atskleidė visą savo grožį. Deja, pakrantėje vaikščiojantys žvejai išbaidė visus vandens paukščius, todėl iš apžvalgos bokšto apžiūrėję gražias Merkines apylinkes, patraukėme toliau, į Kapčiamiesčio apylinkes, Niedaus ežero link.
Atvykus į Niedaus pakrantę, mus iškart pasitiko saloje įsikūrusių kirų šurmulys. Visiems buvo puiki proga gerai ir pakankamai detaliai apžiūrėji jau perinčius kaspijinius kirus, dar tuoktuves keliančius rudgalvius kirus, taip pat paaiškinant kuo kirai skiriasi nuo aplink sąlą skraidančių upinių žuvėdrų. Nors paukščių įvairovė nebuvo išskirtinai didelė, visi galėjo į valias apžiūrėti vestuves keliančius ar jau perinčius ausuotuosius kragus, laukius, nendrinių lingių porelę, apie salą besisukiojančias rudgalves antis. Bestebint Niedaus salos vandens paukščius, virš ežero sukiojosi gausus didžiųjų kormoranų būrys, į salą nusileido pilkųjų gervių pora, nendryne retkarčiai būbteldavo didysis baublys.  Todėl išvykos grupei įspūdžių netruko.
Pabaigoje, norėdami dar kartą iš arčiau susidurti su paukščiais, pasukome link Druskininkų, kurių apylinkėse planavome patikrinti iškeltus inkilus didiesiems dančiasnapiams ir pelėdoms, pasižiūrėti kas įsikuria Nemuno pakrantėse. Deja, Dariui Musteikiui nuvažiavus prie pelėdoms iškeltų inkilų, nemaloniai nustebino aptiktas vaizdas – dvejose vietose miškas buvo iškirstas, o inkilai palikti pavieniuose medžiuose. Skaudžiausia buvo jog nupjauti tikrai seni ąžuolai savininkams, matyt, pasirodė netinkami dėl išpuvusios vidurinės kamieno dalies ir buvo tiesiog palikti kirtimų vietoje. Todėl Lietuvos ornitologų draugijos iškeltus inkilus tikrinome Druskininkų miesto parke – ten bent jau buvome ramūs, jog medynų, kur įrengtos lizdavietės saugomiems paukščiams, niekas neiškirs. Iš patikrintų penkių inkilų didiesiems dančiasnapiams, net keturiose įsikūrė klykuolės. Tiesa, trijuose lizduose kiaušiniai buvo dar dedami ir kol kas neperimi, o viename iš jų, tarp klykuolės kiaušinių, vienas buvo didžiojo dančiasnapio. Įdomu būtų vėliau pastebėti ar nesusiformuos mišri dviejų vandens paukščių rūšių vada? Išvykos dalyvių nuotaiką kiek sugadino ketvirto užimto inkilo radinys – čia rasta 12 kiaušinių perėjusi negyva klykuolės patelė be išorinių jos nužudymo žymių. Tiek paukštis, tiek kiaušiniai buvo paimti Kauno Zoologijos muziejui, o žmonės, liūdėdami dėl tragiškos perinčios patelės lemties, pasuko autobuso link kelionei namo.
Ši ekskursija organizuota įgyvendinant ES Europos regioninės plėtros fondo finansavimo programos „Interreg V-A Lietuvos – Lenkijos bendradarbiavimo programa“ projektą "Gamtos paveldo panaudojimas ornitologinio turizmo plėtrai Dzūkijoje ir Biebržos slėnyje" Nr. LT-PL-1R-056.  Projektą įgyvendina trys partneriai: Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių rezervato direkcija (pareiškėjas), Lietuvos ornitologų draugija ir Bierbžos nacionalinio parko direkcija (Lenkija).


Reti stebėjimai

2017-09-23
Phylloscopus inornatus
2017-09-26
Falco vespertinus
2017-09-26
Loxia leucoptera LOFK
2017-09-23
Larus melanocephalus
2017-09-25
Ciconia nigra
2017-09-25
Branta bernicla
2017-09-25
Falco vespertinus
2017-09-25
Anthus cervinus LOFK
2017-09-23
Ciconia ciconia
2017-09-23
Branta bernicla