Žurnalo „Paukščiai“ redakcinė kolegija tradiciškai skelbia žiemos paukščio akciją. Šį kartą akcija skirta ne vienos, bet dviejų tos pačios genties rūšių – tūbuotojo suopio ir paprastoji suopio apskaitai, siekiant įvertinti žiemojančios populiacijos ar atskirų individų gausą 2016 m. gruodžio-2017 m. vasario mėnesiais. Žiemos paukščio akcijos sėkmė labai priklauso nuo paukščių stebėjimo entuziastų aktyvios veiklos. Taip pat vertingos ir atsitiktinės registracijos, duomenys, kuomet stebimi paukščiai, pavyzdžiui, važiuojant automobiliu, būnant gamtoje, fotografuojant ir pan.

2016-2017 metų žiemą žurnalo „Paukščiai“ redakcinė kolegija skelbia tūbuotojo suopio (Buteo lagopus) ir paprastojo suopio (Buteo buteo) stebėjimų žiema. Ši paukščių gentis pasirinkta dėl to, jog neturime aiškių, ir išsamių duomenų apie suopių gausumą žiemos mėnesiais. Kadangi suopiai nereti, stambūs paukščiai ir lengvai pastebimi, paukščių stebėtojai dažnai neteikia reikšmės tokių paukščių stebėjimų svarbai. Nepaisant to, visuomet įdomu detaliau apžiūrėti pamatytus plėšriuosius paukščius ir juos identifikuoti t.y. atpažinti, o kad tai būtų dar ir visuotinai naudinga – reikalinga atlikti ir paukščių apskaitą. Be to, svarbi ne tik pačių paukščių apskaita, bet ir jų stebėjimo vietų, laikymosi dėsningumų nustatymas, kas ir yra vienas iš akcijos siekinių. Be pačių faktų kaupimo apie stebėtus paukščius, Lietuvos ornitologų draugijai labai svarbu paskatinti ir pritraukti kuo daugiau gamtos mylėtojų stebėti paukščius, teikti duomenis, ugdyti gamtos pažinimą moksleivių, studentų, mokytojų ir visų kitų piliečių tarpe.

Paprastieji suopiai paplitę Eurazijos žemyne ir skirstomi į vakarinės grupės porūšius, kurie daugiau yra sėslūs ir rytinės grupės porūšį Buteo buteo vulpinus, kurie veisimosi metu aptinkami rytinėje Europos dalyje ir vakarinėje Azijos dalyje. Šie paukščiai skrenda žiemoti į pietryčių Afriką ir vakarų Indiją, nors duomenys apie žiemojimo vietas atskirų šaltinių pateikiami skirtingai. Lietuvoje paprastasis suopis yra įprastas paukštis tiek veisimosi, tiek ir žiemojimo metu. Paprastieji suopiai minta daugiausiai smulkiais peliniais graužikais, nors kai kurių šaltinių duomenimis, šie paukščiai racioną papildo ir kurmiais, voverėmis, kirstukais, paukščiais (kėkštais, kikiliais, geniais, strazdais, įvairių paukščių jaunikliais), varliagyviais ir ropliais. Grobį stebi tiek skraidydami bei sklandydami ratais, tiek ir stebėdami iš tupėjimo vietos. Tankiai plasnodami sparnais suopiai gali išsilaikyti vienoje vietoje, o po to staiga nerti žemyn bandydami pastverti grobį. Grobiui stebėti dažniausiai renkasi elektros stulpus, medžius, ganyklų aptvarus, šieno ir javų kūgius. Kai kada tupi ant žemės, ypač ant kupstų. Medžioja pamiškėse, pievose, aikštelėse, kitose atvirose vietose.

Tūbuotieji suopiai – mūsų žiemos svečiai iš šiaurės. Jų nepamatysime vasarą, užtat žiemą jie puošia gana nykų ir šaltą Lietuvos agrarinį kraštovaizdį savo pakankamai įspūdinga, šiaurietiška išvaizda. Tūbuotieji suopiai plačiai paplitę pasaulyje. Pagal geografinį paplitimą rūšis skirtsoma į 4 porūšius. Vienų porūšių paukščiai sutinkami Aliaskoje, Kanadoje, Kamčiatkos pusiasalyje ir šiaurės-rytų Azijos dalyje, o pas mus žiemą sutinkamas Buteo lagopus lagopus gyvenantis šiaurinės Eurazijos dalies tundrose, pievose. Visiems porūšiams būdinga tai, kad jie žiemoja piečiau savo veisimosi arealo. Tūbuotieji suopiai minta dažniausiai pelėnais, tačiau kaip ir paprastieji suopiai, nevengia pasimėgauti ne tik smulkiais paukščiais, bet ir stambesniais, pavyzdžiui, vandens paukščiais. Aprašyta, kad ir mažieji apuokai kartais tampa tūbuotųjų suopių pietumis. Visgi, svarbu pabrėžti, jog abi suopių rūšys yra labai naudingos, nes maitinasi kone išskirtinai smulkiais graužikais. Tai svarbu suprasti žmonėms, kurie visus plėšriuosius paukščius vadina tiesiog „vanagais“, manydami, kad jie išgaudys jų auginamus balandžius ar kieme laikomas vištas. Medžiotojai taipogi turėtų įvertinti plėšriųjų paukščių naudą gamtai ir nešaudyti jų, net jei to yra prašomi.

Tiek paprastasis, tiek ir tūbuotasis suopiai žiemos mėnesiais plačiai paplitę respublikos teritorijoje, todėl kiekvieno regiono gyventojas turi dideles galimybes pamatyti suopį ir jį identifikuoti. Kadangi tai pakankamai dideli ir nesunkiai atskiriami paukščiai, dažniausiai jums neprireiks modernios optinės įrangos – teleskopų ar prabangių žiūronų. Šiam tikslui tiks ir jūsų turimi eiliniai žiūronai skirti gamtos stebėjimams, ypač jei atkreipsite dėmesį į tai, kaip teisingai atskirti suopį nuo kitų paukščių ir kaip atskirti tūbuotąjį suopį nuo paprastojo suopio. Patarimai kaip tai padaryti pateikti žemiau.

Kaip atskirti suopius nuo kitų plėšriųjų paukščių, sutinkamų žiemą? 
Kadangi dalis plėšriųjų paukščių mūsų šalį palieka dar rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais, o parskrenda tik atėjus pavasariui, žiemojančių lenktasnapių lieka ne tiek ir daug. Nuo kitų rūšių plėšriųjų paukščių, suopiai skiriasi ne tik morfologiniais požymiais, bet ir savo sudėjimu bei skrydžiu. Sklandydami suopiai visuomet savo sparnus laiko pakėlę kiek į viršų, tačiau aštrios V formos, kaip sklandydamos sparnus laiko lingės, suopių sparnai nesudaro. Nuo jūrinių erelių skiriasi sparnų forma – suopių sparnai trumpesni, o galai apvalėjantys, lyginant su jūrinių erelių plačiais ir galingais sparnais. Taip pat, suaugę jūriniai ereliai turi visiškai baltą, trumpą, pleišto formos uodegą. Vanagų (paukštvangio ir vištvanagio) skrydis kur kas greitesnis, žiemą sklandančius juos pamatysite labai retai, dažniau jie tupi stebėjimo poste ir grobį atakuoja skrisdami pažeme dideliu greičiu, ko nedaro vangūs suopiai. Vanagų sparnai kur kas trumpesni už suopių, bukais galais. Žiemos metu kartais sutinkamas sakalas keleivis, nuo suopių skiriasi trumpais smailais sparnais, grobį atakuoja panašiai kaip ir vanagai, sklando retai. Skrendančius suopius nesunku atpažinti ir dėl jiems būdingo skrydžio: skrisdamas tiesia linija ar net vejamas varninių paukščių, suopis niekuomet neplasnoja ištisai, jo skrydis dažniausiai susideda iš 3-5 suplasnojimų ir 1-3 sekundžių sklendimo. Medžiodami suopiai neretai pakimba ore – plasnoja kybodami vienoje vietoje – taip jie stebi graužikus ant žemės.

Kaip atskirti tūbuotąjį suopį nuo paprastojo?
Sudėjimas ir skrydis. Įgudusi akis šiuos suopius gali atskirti ne tik iš apdarų skirtumo, bet ir iš sudėjimo bei elgsenos ypatumų. Nors tupintys abiejų rūšių suopiai atrodo panašiai, tačiau atidžiau įsižiūrėjus, į akis krenta stambesnė ir plokštesniu viršugalviu tūbuotojo suopio galva bei kiek stambesnis sudėjimas. Skrydyje kūno proporcijų skirtumai dar ryškesni – greta sklandant abiems suopiams, dėmesį atkreipia ilgesni tūbuotojo suopio sparnai. Abiejų rūšių suopiai gali pakilti labai aukštai, tačiau svečias iš šiaurės – tūbuotasis suopis – dažniau medžioja skraidydamas žemai, o kartais ore kybo vos keli metrai virš žemės. Tūbuotojo suopio skrydis plastiškesnis bei lėtesnis nei paprastojo, matyt tai lemia jo ilgesni sparnai. 
Apdarų skirtumai. Suopių identifikacija, žvelgiant tik į apdaro detales, gali pasirodyti itin sudėtingas iššūkis dėl itin gausios spalvinių variacijų (formų) paletės. Tai ypač būdinga paprastiesiems suopiams, kurių spalvinės formos varijuoja nuo beveik baltų individų iki tamsiai rudų, tačiau žiemos metu Lietuvoje lieka dažniausiai tik rudos spalvinės formos individai (šviesios formos paprastieji suopiai dažniau sutinkami rudeninės ir pavasarinės migracijų metu). Tūbuotųjų suopių spalvinės formos nėra tokios ryškios, tačiau jų identifikaciją apsunkina skirtingi patino, patelės ir jauniklio apdarai. Bet išsigąsti nereikia, atkreipus dėmesį į kelis esminius požymius, galima būti tikram dėl tikslaus rūšies nustatymo.

Tupintis suopis. Tupėdamas paprastasis suopis nuo tūbuotojo skiriasi ne tik minėtomis kūno proporcijomis, bet ir apdaro detalėmis. Visų pirma, vertėtų atkreipti dėmesį į paukščio kojas: paprastojo suopio pastaibis (kojos dalis kur dedamas žiedas) neturi plunksnų, todėl paukščiui tupint matomos geltonos spalvos kojos. Tūbuotojo suopio kojos plunksnuotos iki pat pirštų, todėl geltono pastaibio pamatyti nepavyks. Tačiau šaltomis žiemomis suopiai tupi susigūžę, pašiaušę plunksnas ir neretai įtraukę kojas tarp jų, todėl būtina žinoti dar kelis požymius, padėsiančius identifikuoti šias rūšis. Uodega: tūbuotojo suopio uodega yra dar viena kūno dalis, kuri nuo jo artimo giminaičio skiriasi savo spalva ir raštais. Balta uodega su plačia juoda juosta gale jums padės atpažinti tūbuotąjį suopį (tiesa, tūbuotojo suopio patinai turi vieną plačią juostą ir dvi arba tris siauresnes, tačiau iš toliau jos gali atrodyti kaip viena plati juosta ant švariai baltos uodegos). Paprastojo suopio uodega yra dryžuota juodai baltai, smulkiais skersiniais dryželiais per visą uodegos ilgį, išskyrus suaugusius paukščius, kurie turi vieną platesnę juostą gale uodegos, tačiau ne tokią plačią kaip tūbuotojo ir nekontrastuojančia su likusia uodegos dalimi. Šis požymis matomas iš abiejų uodegos pusių, ir taip pat puikiai tinka identifikuojant paukščius skrydyje. 

Dar vienas požymis, padėsiantis identifikuoti tupinčius tūbuotuosius suopius iš priekio – krūtinės kontrastas. Žvelgiant į priekiu atsisukusį paprastąjį suopį, visuomet galima pastebėti „seilinuką“. „Seilinuko“ įvaizdį sukuria šviesesnių plunksnų juosta, atskirianti tamsią galvą su kaklu ir krūtine nuo tamsaus pilvo. Tokį „seilinuką“ turi net ir itin šviesios formos paprastieji suopiai. Tūbuotieji suopiai ryškų „seilinuką“ turi tik patinai, tačiau pastarųjų pilvas, priešingai nuo paprastojo suopio, nėra tamsus. Patelių ir jaunų tūbuotųjų suopių „seilinukas“ neryškus, lyginant su tamsiai rudu pilvu. 
Skrendantis suopis. Be jau minėtų uodegų skirtumų, krūtinės su pilvu kontrastų bei kūno proporcijų, svarbu atkreipti dėmesį ir į sparnų apačią. Rudos formos (dažniausias) paprastasis suopis yra ganėtinai tamsaus kūno ir, žvelgiant iš apačios, dengiamosios kūno ir sparnų plunksnos atrodo tamsiai rudos, tik šviesi, dryžuota uodega ir sparnų plasnojamosios plunksnos kontrastuoja su dengiamosiosmis plunksnomis. Žvelgiant į tūbuotąjį suopį iš apačios, nepriklausomai nuo amžiaus ar lyties, paukštis sudaro šviesaus sparnuočio įvaizdį. Tačiau matant skrendantį suopį, labai svarbu atkreipti dėmesį į sparno lenkimo vietą – riešą. Tūbuotojo suopio sparnų apačia yra ganėtina šviesi, tačiau ties riešu tūbuotasis suopis visuomet turi stambią, tamsią dėmę, kuri ryškiai išsiskiria šviesių sparnų fone. Minėti šviesios formos paprastieji suopiai tokią dėmę turi labai retai, dažniausiai toje vietoje matomas tik tamsus „kabliukas“. Tamsios formos paprastieji suopiai riešo vietoje taip pat turi patamsėjimą, tačiau dėl tamsių sparno dengiamųjų plunksnų minėta dėmė neišsiskiria. 

Jei nesate tikri dėl rūšies, pasistenkite paukštį įamžinti nuotraukoje. Jei paukštis tupi arti, gali pakakti ir telefonu darytos nuotraukos. Pilnai neidentifikuoti suopių stebėjimai taip pat vertingi, juos galėsite pateikti tiesiog kaip suopio stebėjimą.

Kur ieškoti suopių? Šį paukštį kone dažniausiai galima pamatyti važiuojant automobiliu pakelėse (nesvarbu ar tai būtų automagistralė, ar mažas kaimo keliukas), kur jie tupi budėjimo vietose stebėdami aplinką arba sklando aktyviai ieškodami grobio. Suopių nematysime miestuose ar gyvenvietėse – tai laukų gyventojai. Ieškodami lengvesnio grobio, ypač kai stipriai kanda šaltukas neretai suopį sutiksime ties intensyvesnio eismo keliais, kur yra didesnė tikimybė rasti automobilių partrenktų gyvūnų. Tačiau jie ne ką mažiau įprasti ir laukuose, palaukėse, nesvarbu ar tai būtų atokios negyvenamos vietovės, ar mažų miestelių pakraščiai. Stebėti suopius galima keliais būdais, iš kurių lengvesni būtų šie: pirmuoju atveju, galima važiuoti automobiliu ilgą atstumą pagrindiniais krašto keliais pvz. greitkeliu ir skaičiuoti pakelėje matomus paukščius. Šiuo būdu suskaičiuosime paukščius ilgoje ir siauroje atkarpoje. Tokio metodo trūkumas tas, kad suopių kiekis pakelėje gali būti didesnis nei vietose kuriose nėra kelių ir tokiu būdu, sunku nustatyti paukščių skaičių atitinkamame plote. Kitas, tikslesnis, bet daugiau pastangų reikalaujantis būdas – pasirinkti plotą pvz 5x10 km ir jį išvažinėti periodiškai sustojant ir žiūronais apžvelgiant aplinką taip, kad į stebėjimų akiratį patektų visas plotas esantis pasirinktame stačiakampyje. Šio būdo privalumas dar ir tame, kad turėsime daugiau laiko įsižiūrėti į suopių išvaizdą, lengviau identifikuosime jų rūšis ir turėsime didesnes galimybes pamatyti kitas žiemojančių paukščių rūšis tiriamoje apylinkėje. Tupintį suopį nesunku pažinti iš jam būdingo dydžio (maždaug kranklio dydžio) bei tupėjimo manieros – dažniausiai matomas vienišas, stačiai tupintis paukštis. Tupėdami stebėjimo vietose suopiai (ypač paprastieji) neretai įtraukia kaklą, pašiaušia plunksnas ir susidaro įspūdis jog jiems šalta arba paukščiai atrodo tarsi mieguisti. Tupinčius suopius neretai galime pastebėti ir ant laidų. Šie paukščiai beveik nebijo automobilio, tačiau vos tik jam sustojus netoli, kai tik norima apžiūrėti tupintį suopį, šis paprastai nuskrenda. Todėl patogiau stebėti sustojus kiek atokiau ir apžiūrėti paukštį žiūronais.

Kairėje tūbuotasis suopis, dešinėje paprastasis suopis. Modesto Ružausko nuotraukos.

Informacija kurią stebėtojams reikėtų surinkti ir atsiųsti:
- stebėtojo(-ų) vardas, pavardė, el. paštas;
- stebėtų paukščių geografinė lokalizacija (reikalinga nurodyti geografines koordinates arba taškus žemėlapyje), stebėjimo data, stebėtų paukščių skaičius;
- paukščio laikymosi toje teritorijoje periodas (jei manoma, kad tas pats paukštis laikosi toje vietovėje ilgesnį laiką, nurodyti kokį laikotarpį paukštis stebėtas (pvz. nuo gruodžio 02 d. iki gruodžio 28 d.) ir tokį stebėjimą pateikti kaip vieną stebėjimą; 
- jei netoli vienas nuo kito buvo pastebėti keli suopiai (ne didesniu nei 1 km atstumu), nurodyti mažiausią atstumą tarp stebėtų paukščių, nurodant ir paukščių rūšis, t.y. nurodant mažiausią atstumą tarp paprastųjų suopių, tūbuotųjų suopių ir tarp abiejų šių rūšių, t.y. kai netoliese stebimi abiejų rūšių paukščiai. Apie tai, kokiu mažiausiu atstumu stebėti paukščiai vienas nuo kito nebūtina pranešti kiekvienu atveju – stebėtojas šiuos duomenis gali pateikti apibendrintai t.y. pateikdamas tik faktą apie mažiausius registruotus atstumus tarp paukščių, savo stebėjimų apibendrinimo pabaigoje;
- siūloma taip pat apibendrintai pateikti duomenis apie stebėjimams įdėtas pastangas, net jei paukščiai ir nebuvo stebėti; parašyti kiek kilometrų pravažiuota ir kiek suopių pamatyta, o nepastebėjus suopių,- vis viena įvardinti paieškos vietas. 
- kiti jūsų manymu įdomūs faktai, pastebėjimai.
Kadangi suopiai pakankamai įprasti paukščiai žiemą, siekiant pernelyg neapkrauti duomenų siuntimu tiek pačių stebėtojų, tiek ir ir duomenų rinkėjų, prašytume savo duomenis registruoti sąsiuviniuose ar kompiuterinėse laikmenose ir juos atsiųsti jau apibendrintus, iškart pasibaigus stebėjimo sezonui t.y. atsiųsti stebėjimų duomenis kovo pirmomis dienomis. Tokiu būdu, nereikės kaskart pateikinėti duomenų apie tose pačiose vietose matytus paukščius. Rekomenduojame duomenis pateikti 2 lentelių forma:

Akcijoje kviečiame aktyviai dalyvauti ne tik patyrusius paukščių stebėtojus, bet ir visus tuos, kurie mano, kad pažįsta ar sugebėtų pažinti suopį, ypač žmones daugiau laiko praleidžiančius gamtoje – aplinkos apsaugos darbuotojus, medžiotojus, miškininkus. 
Duomenis prašytume siųsti el. paštu: modestas.ruzauskas@lsmuni.lt

Kaip atrodo paprastasis suopis daugiau nuotraukų galite pamatyti čia:
http://www.birdpix.lt/pagrindinis/thumbnails.php?album=203

Kaip atrodo tūbuotasis suopis daugiau nuotraukų galite pamatyti čia:
http://www.birdpix.lt/pagrindinis/thumbnails.php?album=327

Posto nuotraukos Modesto Ružausko